Ievos Simonaitytės herojus Mikelis Šimonis, romano „Aukštujų Šimonių likimas” puslapiuose nukeliavęs ir apsigyvenęs Karaliaučiuje, šiandien čia neberastų nė vieno tenykščio laikmečio palikuonio, nebepažintų ir pačio miesto…
Laikas keičia žmones, jų gyvenamą aplinką; su pagarba prisimename tuos istorijos ir kultūros kūrėjus, kurių skleistos vertybės mums yra brangios, artimos, mokančios gyvenimo išminties.
Sausio 23 d. mintimis buvome ne tik su mūsų rašytoja, bet ir jos Viliumi Karaliumi, Pikčiurniene, Aukštujų Šimonimis, Kūneliu, su kurių gyvenimais ir kelionėmis pravažiuoja, kaip pro traukinio langą, Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto žmonių likimai ir istorijos vingiai.
Jie taip ir liks įprasminti tik knygų puslapiuose, prisiminimų žodžiuose; tos vyravusios šyšioniškių dvasios mes nebesugražinsime – laikas čia apgyvendino kitus žmones.
Dauguma jų čia giliai įleido šaknis ir jie nori pajusti bei pažinti savo krašto praėjusį laiką ir ir kitokią erdvę; suvokti tai, ką jautė, išgyveno rašytoja.
Apie šiųmetinį I. Simonaitytės jubiliejų sužinojo visa Lietuva. Rašytoja tokiu dėmesiu gal būt būtų buvus patenkinta. Tačiau, man atrodo, kad plačiai aprašytame ir diskutuotame literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos atsisakymo detektyve daugiausia nukentėjo rašytoja Ieva.
Užgautos ambicijos ar lietuvininkiškas principingumas – pastarosiomis dienomis tai buvo ypač dažnai kartojama, regis, labiausiai galėjo pakenkti I. Simonaitytei.
Kiekvienas panašiose situacijose elgtumėmės pagal savo pilietiškumo ir pagarbos kraštui sampratą, tačiau tokie skandalai gali išgarsinti tik vienadienius herojus ir akivaizdžiai sumažinti rašytojos Ievos ir Mažosios Lietuvos gerbėjų gretas.
Manau, ne toks yra dirbančiųjų ir kuriančiųjų šiame krašte ir šiam kraštui noras. Nepaisant įtampos, visgi Klaipėdos rašytojai sugebėjo įteikti rašytojai Ievai deramą jubiliejinę dovaną – karūną iš Karalių miesto.
Miesto, kurį yra svajojusi pažinti ir kuriame kažkada ji apgyvendino Mikelį Šimonį…