Senamiesčio namo griūtis įprastą gyvenimo ritmą sujaukė ne tik dešimčiai nukentėjusių šeimų, bet ir jų kaimynams Šiaulių gatvėje. Nelaimės ištiktus žmones sujaudino ne tik turtinė žala. Jie patyrė sunkų išgyvenimų ir moralinių traumų.
Prabėgo tik viena savaitė po namo Šiaulių gatvėje griūties. Nelaimė įvyko apie 22 valandą. Staiga pradėjus aižėti sienoms, gyventojai puolė bėgti iš butų į gatvę kaip stovi. Kitus kaimynus palikti nesaugius būstus paragino įvykio vieton atskubėję gelbėtojai. Žmonės buvo apgyvendinti „Artrium” viešbutyje. Čia pabuvę porą parų išsikėlė į svečių namus „Mano Liza”, įsikūrusius Ligoninės gatvėje – netoli nuo sugriuvusio namo. Šeštadienį namo gyventojams buvo leista trumpam užsukti į savo butus. Tuos, kurie po griūties, išliko. Jie pasiėmė tai, kas reikalingiausia – dokumentus ir vieną kitą smulkmeną. Antradienį Vilniaus savivaldybės Energetikos ir būsto skyriaus vedėjas Kęstutis Karosas pasiūlė nukentėjusiems gyventojams laikiną prieglobstį Pilaitėje. Karaliaučiaus gatvėje vieno kambario butuose sutiko apsigyventi trys šeimos. Šiomis dienomis turėtų apsispręsti ir kiti. Ar ši ištikusi nelaimė buvo netikėta, klausėme ir nukentėjusiųjų, ir statybos specialistų.
Trys klajojančios versijos
Pirmoji versija, kuri galėtų būti itin paranki statybos kompanijai „Constructus”, – stichinė nelaimė. Tankiai užstatytame senamiestyje kiekviena nauja statyba tampa pavojaus židiniu. Mat tenka iškasti gerokai gilesnes duobes naujiems pamatams. Dirbama šalia senų įtvirtinimų ir neįmanoma nuspėti jų tvirtumo.
Nugriuvusio namo istorija atsiremia į 1899-uosius metus. Jis keliskart perstatytas, kapitališkai remontuotas. Tik neapskaičiuota, ar senasis namas atlaikys naujomis technologijomis grindžiamą modernią statybą.
Kita versija – dar paprastesnė. Paspaudus šalčiams sprogo vandentiekio vamzdynai. Pradėjo veržtis vanduo, sienos sudrėko, ėmė skeldėti ir smukti. Tačiau apie sienų plyšius gyventojai buvo informavę ir „Senamiesčio ūkio” administraciją, ir statybininkus. Tiesa, dabar jau niekas neberanda gyventojų rašyto kreipimosi. „Constructus” rinkodaros ir pardavimų direktorius Marekas Kovalevskis pirmąją dieną po nelaimės pranešė, kad jokių nusiskundimų iš gyventojų dėl naujos statybos nebuvo gavę.
Trečioji versija sietina su Vilniaus Šnipiškių seniūniją persekiojančiais nuolatiniais gaisrais. Ugnis paprastai įsižiebdavo tuose palaikiuose nameliuose, kur numatytos daugiaaukščių modernių gyvenamųjų namų statybos. Regis, gaisrų vajus bus pasibaigęs. Šią nelaimę gali pakeisti senų avarinių namų stichinės griūtys. Juk ir Šiaulių g. 8, jeigu būtų nugriuvęs visas, o ne dalis namo, jo vietoj po pusmečio išdygtų jau nebe trijų, o devynių aukštų pastatas. Gal todėl savivaldybė ir siūlo avariją patyrusiems gyventojams išpirkti jų būstus rinkos kainomis. Ką reiškia tie 8-10 milijonų litų palyginti su galimu kelių dešimčių milijonų pelnu?
„Kregždžių lizdo” paslaptis
Kadaise Paminklų restauravimo institute dirbęs architektas, vėliau Miesto plėtros departamento vadovas Aleksandras Lukšas, paprašytas pakomentuoti įvykį, sakė, kad „senamiestis yra nenuspėjamas”. Jo manymu, negalima pasikliauti net ir geriausiais projektais ar kruopščiais skaičiavimais. „Kiekvieną metrą ar pusmetrį kasant reikia vis tikrinti ir vėl iš naujo skaičiuoti. Teoriškai galima pagrįsti daug projektų, bet viską lemia praktika. Ypač šiuo atveju, kai pamatus pakirto vanduo. Ne vien tas, nutekėjęs iš prakiurusio vamzdyno. Dažnai giliau kasant užgriebiami požeminiai vandenys, kurie ir išplauna pamatus. Ten giliai pamatiniai akmenys sukabinti kalkėmis, o jos vandenų lengvai išplaunamos”, – sakė patyręs architektas. Jis, beje, paminėjo, kad šalia pastato Šiaulių gatvėje stovėjusio instituto vienas korpusas irgi buvo pradėjęs smegti. Tada statinį gelbėjo pritaikytos naujos technologijos iš Vokietijos. Pastato sienos buvo suveržtos metaliniais strypais.
Paminklų restauravimo instituto (jau bankrutavusio) darbuotojas archeologas Kęstutis Katalynas priminė dar vieną istoriją. Šalia instituto korpuso buvo pastatytas gyvenamųjų namų korpusas architektams, Paminklų konservavimo institutas, Restauravimo dirbtuvės. Šiose dirbo ir dabartinis premjeras Gediminas Kirkilas. Tarp instituto ir Ligoninės gatvės viename namų gyveno vienas žymiausių architektų Sigitas Benjaminas Lasavickas. Žemutinės pilies senojo arsenalo tyrinėtojo būstui nutiko taip, kaip praėjusią savaitę Šiaulių gatvės gyventojams. Namas pradėjo smegti. Avarinę padėtį taisė kaip įmanydami. Architekto Lasavicko butas laikėsi pakibęs ir buvo pramintas „Kregždžių lizdu”. Archeologo Katalyno nuomone, senamiesčio senųjų pastatų pamatai negilūs, o kanalizacija prigludusi prie pamatų, tad kiekvienas vandens srautas gali grėsti baisiomis avarijomis.
Gyvūnai nujautė nelaimę
Tryliktajame nugriuvusio namo bute gyveno jauna pora Rūta ir Egidijus. Jie su savo augintiniais – ugniniu katinu Vasia ir čiau čiau veislės šuneliu Tagiu – jaukiai vakarojo. Pasigirdus triukšmui, pirmieji prie durų atsidūrė gyvūnai. Jais vedini iš buto išlėkė ir šeimininkai. Mikliai nusileido iš trečio aukšto ir pamatė griūvantį namo kampą. „Mūsų butas nesugriuvo. Tikimės čia sugrįžti. Gyvename ketverius metus. Bute pasidarėme kapitalinį remontą. Teks keliauti pagyventi į Pilaitę. Bet norime tikėti, kad į neilgą tremtį”, – juokavo Egidijus. Rūta papasakojo, kad tą ketvirtadienį jų augintiniai buvo itin neramūs. Katinas su šunimi vis taikėsi pasprukti pro duris. Išsivedusi Tagį pasivaikščioti, Rūta pastebėjo, kad jis nenori grįžti namo. „Matyt, nujautė nelaimę”, – sakė Rūta, savaitei apleidusi mokslus universitete.
Nuo vaikystės
Namo gyventoja Ala save laiko senbuve. Savo butą mena nuo pirmosios gyvenimo dienos. Jos mama ir tėtis atsikėlė čia gyventi 1951-aisiais. Ala išaugo kartu su broliu šiame name.
„Mama net nesuvokė, kas įvyko. Išbėgome į lauką, ir tik tada apsižiūrėjau, kad ji mūvi šlepetes. Iškart mamą nuvežiau pas jos draugę. Ir dabar ji ten. Mama tik po poros dienų suprato, kas nutiko. Labai blogai miega, kamuoja košmarai. Šlubuoja širdis. Kviečiau gydytoją, dabar aš slaugau. Labai išgyveno, kad dingo katinas. Jį gelbėtojai surado tik šeštadienį. Išsigandęs, alkanas irgi patyręs stresą. Nuvežiau mamai, tad ir ji kiek atsigavo”, – pasakojo išgyventą košmarą Ala. Ji irgi ketina persikelti į laikiną butą Pilaitėje.
Moteris prisiminė, kad vasarą keletą kartų teiravosi statybininkų, ar jie nebijo taip giliai kasti, juk gali įgriūti siena. Sakė, atsakymo neišgirdusi.
Gyventojai patyrė šoką
Vienuolikto buto gyventojas Arūnas Pakėnas – viso namo gyventojų atstovas bendraujant su savivaldybe. Jo butas, kuriame prieš porą mėnesių užbaigė remonto darbus, atrodė kaip iš paveiksliuko. Pakeisti langai, sudėtas parketas, nauji baldai, širdžiai ir akiai mieli dailės paveikslai. Butas liko sveikas, tačiau nelaimė atslinko iš paskos. Sekmadienį sprogo vamzdynas ir butas buvo užpiltas vandeniu. Aišku, buvo užpiltas antro aukšto butas ir pirmas aukštas, kur įsikūręs „Ajurvedos” centras.
„Įžvelgiu „Senamiečio ūkio” neveiksnumą. Juk ūkio valdymas – jų priedermė. Visos komunikacijos įvykus nelaimei turėjo būti išjungtos. Pasirodo, ne. Mane nustebino, kad „Senamiesčio ūkis” net gyventojų sąrašo neturėjo. Parodė dešimties metų senumo. Sunku suprasti tokį aplaidumą”, – piktinosi Pakėnas. Jam nepriimtinas pasiūlymas apsigyventi Pilaitės daugiabučio vieno kambario bute. Per mažai vietos jų keturių asmenų šeimai. Pasiūlė du butus šalia. „Įdomu, kaip gyvensime? Vaikai moksleiviai – vienam bute, mudu su žmona – kitame”, – pakomentavo nevykusį savivaldybės sprendimą.
Jo manymu, dabar savivaldybės galvos pradėjo agitaciją išpirkti jų butus rinkos kaina. „Kaip jie nesupranta, kad ne apie pinigus kalbame. Visi reikšmingai aiškina apie materialinės žalos atlyginimą. Čia viskas aišku ir taip. Niekas nekalba apie tai, kaip pakito per mirksnį mūsų gyvenimas. Įvyko esminis lūžis. Suku galvą, kaip mano vaikai eis į mokyklą. Ypač iš Pilaitės, jei tektų kasdien važiuoti į centrą. Juk senamiestį ir pasirinkau kaip gyvenimo kokybę sau ir vaikams. Jie lanko būrelius, muzikos mokyklą”, – akcentavo moralinius nuostolius Pakėnas. Jo žmona ir dukra kreipėsi pagalbos į medikus. Negalavimais, pakilusiu kraujospūdžiu, širdies ritmo sutrikimais skundžiasi ir kiti nukentėję gyventojai. Tie, kas girdėjo aižėjančios sienos traškesį, kasnakt jį sapnuoja. Kas kompensuos šią moralinę žalą, kurią valdininkai linkę nutylėti?
Kas kaltas?
Mūsų pašnekovas Pakėnas – statybininkas ir gerai išmano visus statybų dalykus, tad jo drąsiai teiravomės, kas, jo nuomone, kaltas dėl įvykusios avarijos.
„Aišku, tai pasakys ekspertai. Mano nuomone, kol nebus atkasti pamatai, tol nebus atsakymo. Žinau, kad vieno kaltininko nėra. Kalti ir statybininkai, ir valdiškos miesto tarnybos – „Vilniaus vandenys”, „Senamiesčio ūkis”. Reikia aiškintis, kodėl sprogo vamzdžiai. Jei pamatai nebūtų buvę apnuoginti, namas stovėtų kaip prieš šimtą metų. Mat vanduo rastų kur nutekėti ir nebūtų išplovęs pamatų. Jau prieš mėnesį buvo signalų apie aižėjančią sieną. Nemiegočiau dieną naktį, kol neišsiaiškinčiau priežasties. Kaimynė buvo parašiusi laišką su klausimais užsakovui. Kvietė statybos vadovus ir „Ajurveda”. Kažkas buvo atėjęs pasižiūrėti, bet priežasties netyrė. Taip daugybė smulkmenų ir priartino nelaimę. Aukų išvengta tik per plauką”, – pakomentavo Pakėnas.
UAB „Constructus” kol kas savo kaltę neigia. Žinomai firmai, kuri didžiuojasi prestižinėmis statybomis sostinėje, būtų apmaudu prarasti pirmaujančios statybų rinkoje kompanijos poziciją. Juolab žinant jos vadovo Virgaudo Juocevičiaus ambicijas dalytis pelningiausių objektų statybas tik su Panevėžio statybos trestu. Vienai gavus šimtamilijoninius Valdovų rūmus, kitai nubyrėjo Vilniaus savivaldybės ir Vilniaus apskrities administracijos pastatai bei ambicingas projektas – prekybos centras Gedimino g. 9. Pats bendrovės vadovas kadaise turėjo ir politinių ambicijų. 2000 metais jis dalyvavo savivaldyvių rinkimuose ir jo pavardė buvo įrašyta Tėvynės liaudies partijos sąraše. Jo pradžioje buvo tuometinis partijos vadovas Vidmantas Žiemelis.