Vaikai bijo pasilikti vieni namuose, bijo tamsos, svetimų žmonių, vabalų, gyvačių, o kai kurie – mirties. Ši baimė gali paveikti vaiko nuotaiką, elgesį ir sveikatą.
Baimė – naudinga
Kažkada Amerikos chirurgai visiems naujagimiams išoperuodavo apendiksą, o vėliau paaiškėjo, kad tai svarbus audinio gabaliukas, gaminantis baltąsias kraujo ląsteles. Žinoma, kai apendiksas supūliuoja – visai kitas reikalas.
Taip pat yra ir su baimės jausmu. Jei jis neįkyrus, tai yra visiškai normalus ir netgi labai naudingas, būtinas jausmas, padedantis greitai sureaguoti į gręsiantį tariamą ar tikrą pavojų ir laiku apsisaugoti.
Ši emocinė būsena lydi įvairaus amžiaus žmogų, tačiau būna laikotarpiai, pavyzdžiui vaikystė, kuriais baimė pasireiškia ypač savitai. Netinkamas suaugusiųjų elgesys šiuo periodu gali pakenkti vaikui.
Reaguoja jausmais
Kuo gi savita vaikystė?
Kaip tenka susidurti praktikoje, vaikai yra perdėm patiklūs išorės poveikiui.
Imli ir nesubrendusi jų psichika greitai „fotografuoja” ir linksmus, ir liūdnus aplinkos siužetus. Vaikai į aplinką reaguoja jausmais ir suvokia ją tiesiogiai, šios akimirkos masteliu. Jie dar neturi tokios gyvenimiškos patirties kaip suaugusieji ir negali koreguoti savo patyrimo bei suvokimo.
Jei suaugusieji suvokia realybę proto, atminties, jausmų, valios bei norų pagalba, tai vaikai dar nesugeba atskirti vaizduotės padarinius nuo realybės.
Vaikai šventai tiki, kad jų mintys, svajonės, kalbos yra tikrų tikriausios ir gyvena pagal principą „viskas arba nieko”. Dėl to ir atsiranda palanki dirva įvairioms baimėms kilti.
Nori drąsaus vaiko
Į psichologo konsultacijas dažnai ateina persigandę tėvai. Jiems sunku priimti faktą, jog jų vaikas kažko bijo. Visi nori savo vaiką matyti drąsų, pasitikintį, bebaimį. Todėl dažnai sutrinka ir pasimeta, kai jų jaunoji atžala laikas nuo laiko ir vis dažniau ištaria: „aš bijau”.
Dažniausiai patiriamos ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų patiriamos baimės yra šios:
mirties baimė;
tamsos baimė;
baimė susapnuoti košmarą;
baimė pasilikti vienam;
baimė prarasti motiną bei kitus artimuosius;
baimė būti nemylimu bei atstumtu;
baimė būti nubaustu;
šunų, vabalų ir gyvačių baimės;
vagių ir banditų baimė.
Nemoka paaiškinti
Vaikystėje baimė pasireiškia pačiais įvairiausiais požymiais.
Ji gali pasireikšti tiesiogiai, kai vaikas žodžiais nusako savo baimę. Tačiau neretai baimė pasireiškia netiesiogiai, pavyzdžiui, įvairiausiais skausmais. Vaikas skundžiasi pilvo ir skrandžio negalavimais, jam sunku susikaupti, jis nenori eiti į darželį ar mokyklą, tėvai pastebi padidėjusį atžalos agresyvumą, nervingumą arba liūdesį rytais.
Šios ir panašios baimės išraiškos vaikams labai dažnai būdingos. Dažnai mažasis žmogutis ir pats nežino, nemoka pasakyti, ko jis bijo, kodėl blogai jaučiasi, tik visu kūnu jaučia įtampą ir visomis jėgomis stengiasi išvengti nemalonios jam situacijos.
Negalima gėdinti
Kaip elgtis tėvams, pastebėjusiems vaiko baimę? Civilizuotame pasaulyje įprasta kreiptis į vaikų psichoterapeutą, psichologą.
Bendraujant su vaiku, kuris dažnai išgyvena baimę, svarbu jį padrąsinti, teigti, kad bijoti normalu, kad visi žmonės tam tikrais momentais kažko bijo.
Tėvai turėtų pasikalbėti su vaiku ir išsiaiškinti galimas baimės priežastis. Jokiu būdu negalima vaiko gėdinti. Priešingu atveju, vaikas užsidarys, liks vienas su savo baimėmis, kurios tik sustiprės.
Patartina pabandyti kartu aptarti, paanalizuoti baimę keliančią situaciją, kartu ieškoti, kaip būtų galima iš jos išeiti.
„Jei neklausysi – susirgsiu”
Tėvai, siekdami vaikus paauklėti, patys juos gąsdina: „jei neklausysi – atiduosim tetai”, „jei neklausysi – mamytė susirgs”, ir panašiai.
Galima tik įsivaizduoti, kas dedasi vaiko širdelėje po tokių ir panašių pamokymų.
Nereikėtų palikti vaiko vieno, be artimo žmogaus svetimoje aplinkoje, kurioje gali kažkas nelaukto įvykti.
Supažindinant jį su naujais dalykais ar nauja aplinka svarbu, kad pradžioje būtų artimas mylimas vaikui žmogus.
Visada svarbu stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, nes pasitikėjimo didinimas, savivertės kėlimas yra galingi baimės, nerimo priešai.
Vaikų baimingumą stiprina:
labai griežtos socialinės normos;
perdėti tėvų reikalavimai;
fizinės bausmės, kritika, ironija;
per daug pedantiška aplinka.
Nesijaučia saugus
Baimingas vaikas – tai nesaugus vaikas. Tokiam vaikui, kaip ir žuviai vandens, reikia stabilios šeimos, pastovių reikalavimų, šilumos, pasitikėjimo, palaikymo.
Svarbu atminti, kad bijoti nėra blogai, reikia ir patiems, ir vaikams padėti ieškoti būdų, kaip su ta baime tvarkytis.
F.Dostojevskis rašė: „…baimė mažėja, jei žmogus kaip nors atsako pavojui”. Taigi nepalikime vaiko vieno su baime, bendromis pastangomis padėkime jam suprasti – jis stipresnis už ją.