Realybėje jis toks pat jaukus, koks atrodė televizijos ekrane. Žiūri į akis, šypsosi, lengvai renka žodžius ir nesimaivo. Nebijo prisipažinti, kad jo balsas ne tik tūkstančiams klausytojų, bet ir pačiam sukelia vilnijančius šiurpuliukus.
Publikos ir žiniasklaidos dėmesiu besimėgaujantis Merūnas Vitulskis kiek naiviai prisipažįsta, kad gyvenimas po realybės šou tapo visiškai kitoks. Toks, kokio jis dar nepažįsta ir nesupranta. Dainininkas tik lekia iš vieno koncerto į kitą, iš įrašų studijos į nesibaigiančius interviu, turi visai nedaug laiko sau ir artimiems, o pagalvoti, kas bus toliau, visai nėra kada.
Jis net neturi kada išleisti pinigų, kuriuos laimėjo šou ir užsidirba koncertuose. Vaikinui, kuriam anksčiau tekdavo suktis su penkiasdešimčia litų per savaitę, jo honorarai dabar atrodo milžiniški. Išpopuliarėjęs dainininkas kol kas leido sau tik vieną brangų pirkinį – įsigijo nešiojamąjį kompiuterį. Ir tai tik todėl, kad jo reikia dainų įrašams, informacijai.
Dainininkas giliai atsidūsta prisipažinęs, kad ruošiasi nuo vasario 10 dienos prasidėsiančiam nenutrūkstamam 60 koncertų turui per Lietuvą. Bara save, kad per mažai pailsina balsą, ir čia pat prisiekia, kad ilsėsis daugiau.
Praėjusią savaitę po koncerto Gargžduose jis paprašė kelių minučių tam, kad persirengtų, ir davė interviu „Klaipėdai”.
– Tavo balsą dabar giria profesionalai ir ne. Užkariavai ne vieno klausytojo širdį. Įdomu suprasti, kaip jaučiasi žmogus, iš kurio vidaus sklinda visus užburiantys garsai. Ar pats jauti, kad tavo balsas – kone stebuklingas?
– Pradžioj, kai tik pradedi dainuoti, pradedi nuo nulio. Tavo mokytojai žino, kad turi gerus duomenis, bet dar neaišku, ką iš to pavyks nulipdyti. Prasideda juodas, techniškas darbas. Turi kone kaip kultūristas išlavinti, užsiauginti raumenis. Italų specialistai yra apskaičiavę, kad žmogus veide turi 270 raumenų. Balsui reikia pusės tų raumenų.
Ir kai fiziškai visa tai įveiki, įvaldai, sustiprini savo balsą darbu, vėliau savo balsą jauti tik per pojūčius, tokius… na, nelabai paaiškinamus. Matai žmones, jauti jų reakciją, įsijauti į kūrinį, dainuoji. Tai yra kažkoks stebuklas. Ant scenos visada įvyksta stebuklas, aš taip jaučiu. Per nugarą pereina kažkoks šiurpulys ir ties sprandu visa oda pasišiaušia. Jei jauti, kad pasieksi viršūnę, teisingai paėmei natą, lieka tik pojūčiai, malonumas.
– Juk tai labai geras jausmas!
– Taip ir yra. Panašiai tokį jausmą patiria žmonės, kai prisirišę su guma šoka nuo televizijos bokšto. Man taip yra scenoje. Galima sakyti, kad esu scenos adrenalino fanatikas. Gera matyti žmonių šypsenas, ovacijas, prašymus pakartoti.
– Ar pritari teorijai, kad balsas yra žmogui duota dovana iš aukščiau, kuria privalu dalytis?
– Pritariu. Kai matau, kad merginos verkia, rėkia, spiegia, net vyresni žmonės nubraukia ašarą, suvokiu, kad mano balsas šviesiai, nepiktai pravirkdo ir pakylėja žmones.
Galbūt iš tiesų tai verta dėmesio. Bet niekada gyvenime nesipuikavau savo balsu, nekilo minties „pasikelti”, maivytis.
– Daugelis pastebi, kad esi labiau subrendęs nei tavo bendraamžiai. Ką pats apie tai manai?
– Man atrodo, kad esu truputį kitoks, nes visą gyvenimą augau šalia stiprių moterų. Visada sakysiu, kad būtent moterys yra stiprioji lytis. Ir moterys yra žymiai protingesnės nei vyrai. Trys moterys man ir įskiepijo vertybes, į kurias ir dabar atsiremiu. Man svarbu pagarba kitam žmogui, visada stengiuosi su kitais elgtis taip, kaip noriu, kad elgtųsi su manimi. Nėra žmogaus, su kuriuo nerasčiau bendros kalbos. Visada pirmas eidavau ir ieškodavau bendravimo.
– Kolega prašė tavęs paklausti, ar tu iš tiesų esi toks teigiamas, kokį daugelis matė televizijoje, koks atrodai, perskaičius interviu su tavimi spaudoje?
– O, čia įdomus momentas. Visi kone draskosi, norėdami įrodyti, kad negaliu aš būti toks, koks esu. Kažkodėl kai kam knieti įsitikinti, kad tokių kaip aš nebūna, kad aš kažką vaidinu. Kai kurie žmonės mano: „Vis tiek jis yra kažką prisišnerkštęs, na negi jis toks be priekaištų?”. Juokinga, tiesa? Keistas man toks tikėjimas, kad gerų žmonių nėra. Yra. Aš jų sutinku. Ir ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad nė vieno žmogaus nesu gyvenime nuskriaudęs. Didžiuojuosi tuo.
Pažįstu žmonių, kurie gyvena skaudindami kitus ir jiems nei šilta, nei šalta. Gyvena be sąžinės graužaties. O mane sąžinė užgraužtų, tikrai. Esu tikrai jautrus žmogus, tiesiai šviesiai sakau.
– Na, gerai. Bet jei prisikabintų koks pašlemėkas ir pasiūlytų tau į snukį, negi nesigintum?
– Buvo tokia situacija. Vienas girtas vyriškis atsistojo, priėjo ir pasakė: „Stokis, dabar gausi į galvą.” Nesujudėjau. Jis atbula ranka trenkė man per galvą. Tiesiog pasilenkiau, kad jis nepataikytų į veidą. Tada pasakiau: „Nesimušiu su tavimi, nors tu ką. Nematau prasmės. Esi girtas, būtų nesąžininga.”
– Ar tu nebijai pavargti nuo dėmesio, nuo apkalbų? Ar nebijai pasidaryti nebe toks nuoširdus?
– Nebijau, tiesą sakant. Esu jau pakankamai subrendęs. Visada mąstau, ką darau gerai, ką blogai, svarstau, ką reikia keisti. Esu linkęs pats taikytis prie žmonių. Nelaukiu, kol prisitaikys prie manęs. Vienas būrėjas šou metu aiškino, kad manyje gyvena kovotojas. Tyliai sau mintyse galvojau: „Apie ką tu čia šneki, raganiau…”. Visai ne apie mane jo įžvalgos buvo. Nesu nei kovotojas, nei puolėjas, nesu impulsyvus.
– Kaip tavo gyvenimą pakeitė tai, kad anksti netekai mamos?
– Kažkada vaikystėje buvau labai lepinamas. Mama manimi rūpinosi, pasitikėjo, gerbė mano sprendimus. O kai netekau svarbiausio man žmogaus, nori nenori teko kabintis į gyvenimą. Tuomet man iškilo daugybė klausimų, įnirtingai ieškojau savęs. Autostopu apkeliavau visą Lietuvą, nutranzavau net iki Prancūzijos. Pagyvenau keletą mėnesių Kretingos pranciškonų vienuolyne. Beje, norėčiau vėl sutikti vienuolius, jie man labai padėjo, daug išmokė.
Tuomet labai daug mąsčiau. Blaškiausi, kol neatradau, kad ramybė vis dėlto yra namuose. Nėra ko lakstyti, viskas yra šalia. Pažįstu žmonių, kurie po netekčių taip ir neatsigavo, ėmė gerti ar vartoti narkotikus, žudėsi.
Pats galiausiai nusprendžiau, kad vienuolynas ne man. Man reikia veiksmo, ateities, be to, turiu šeimą – močiutę, kurią reikia globoti, tetą, kurios sveikata taip pat ne pati geriausia. Suvokiau, kad turiu subręsti ir padėti joms. Būčiau buvęs savanaudis, jei būčiau užsidaręs ir pasitraukęs iš pasaulietiško gyvenimo.
– Kaip jaučiasi tavo sesuo, kai brolis šitaip išpopuliarėjo?
– Sesė ištikta euforijos. Ji labai laiminga, kad man sekasi, bet truputį liūdna, nes neturime laiko susitikti ir pabūti kartu. Man ji ne tik kaip sesuo, bet kaip gera draugė. Kai ji buvo maža, mama daug dirbo, patėvis – taip pat, todėl ją dažnai prižiūrėdavau. Jaučiuosi, lyg būčiau ją užauginęs. Iki ketvirtos klasės tampydavau ją su vežimėliu po visus Šančius. „O, vėl su tuo vaiku atėjai, kiek galima”, – replikuodavo kiemo draugai, bet nieko.
– Kas tau šiuo metu yra svarbiausia? Kai mėgini žiūrėti į ateitį, apie ką svajoji?
– Ateitis, ateitis, ateitis… Dabar ją kitaip suvokiu. Nieko nežinau. Tiksliai žinau, ką veiksiu artimiausius tris mėnesius, o paskui… Na, jei atvirai, labai labai norėčiau prasimušti užsienyje. Tai vienas svarbiausių ir didžiausių mano norų. Kai visi sako, kad mano balsas tikrai ypatingas, atsiranda drąsos norėti, kad jį išgirstų ir įvertintų daugiau žmonių. Gal iš tiesų ateityje pavyktų padaryti daugiau, nei vien dainuoti Lietuvos publikai.
– Dėkoju už pokalbį.