Praėjusį savaitgalį Vilniaus „Lėlės” teatras pakvietė į premjerą – pirmąkart parodė spektaklį pagal Augustino Griciaus pjesę „Daktaras Dolitlis”
Spektaklį kūrė režisierius Rimas Driežis, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, kompozitorius Faustas Latėnas.
…Tamsioje scenoje – beveik tuščia. Ant specialaus stovo – didžiulė žmogaus ūgio užversta knyga. Scenos palubėj – šviestuvas, panašus į mėnulio pilnatį. Apie jį spiečiasi lyg plaštakės, lyg kandys. Netikėtai salėje tarp žiūrovų pasirodo keistos žmogystos. Įsidrąsinusios atverčia didžiulę knygą, kurios tituliniame lape stambiomis raidėmis parašyta: „Prano Mašioto knygynėlis. H.Loftingas. Daktaras Dolitlis ir jo gyvuliai”. Juokingi žmogeliai (pavadinkime juos teatro dvasiomis) vieną po kito verčia knygos puslapius. Ant savų rūbų užsivelka teatrinius kostiumus ir užsideda kaukes. Taip jos tampa daktaru Dolitliu, jo sesute Sara Dolitlyte, šuniuku Vipu, paciente ponia Klara, krokodilu Helmutu, kumele Ferdinanda ir kitais knygos apie daktarą Dolitlį personažais. Juos papildo ir kai kurios tikros lėlės. Knygos puslapiai verčiasi vienas po kito, ir žiūrovų akivaizdoje rutuliojasi rašytojo Hugho Loftingo sukurta smagi ir spalvinga daktaro Dolitlio, jo draugų ir kelionių istorija.
Lėlės ir lėlytės
Garsus mūsų lėlininkas Driežis pirmąkart daktaro Dolitlio istoriją įkūnijo 1989 metais Kauno lėlių teatre. Tas marionečių teatro vaidinimas pelnė žiūrovų pagarbą, tai buvo šiltas ir jaukus prisiminimas apie smetoninės prieškario Lietuvos vaikų literatūros personažus. Prabėgus beveik dviem dešimtmečiams Driežis pasiryžo dar kartą statyti spektaklį. Šiam vaidinimui režisierius pasirinko itin dideles lėles, kurias aktoriai valdo iš vidaus – kartais ir dviese. Vietoj dekoracijos jis naudoja pieštas nespalvotas širmas, kurios kaip knygos puslapiai verčiamos žiūrovų akivaizdoje.
Spektaklyje vaidina ir didžiulės lėlės, ir lėlės už širmos, ir kostiumai, ir kaukės. Kai kurių pjesės personažų kalba archajiška, vienos lėlės panašios į šiuolaikinę reklamą, kitos – retro stiliaus. Spektaklis trunka gerą valandą. Visa jo intriga – tai personažų kelionė į Afriką ir žiūrovų kelionė senos vaikiškos knygelės apie daktarą Dolitlį puslapiais.
Jau ketvirtį amžiaus ne vienos „Lėlės” teatro žiūrovų kartos prielankumą pelno spektaklis „Cirkas yra Cirkas”. Jame vienas po kito rodomi cirko numeriai, kuriuos atlieka tikri ir išgalvoti cirko personažai. Naujojo spektaklio žiūrovai taip pat mato gausų būrį įspūdingų personažų: gigantišką bedantį krokodilą, tikrovišką kalbančią kumelę, kalbančių liūtų porelę, žmogaus dydžio pudelį ir kitus. Vaikai į šių herojų pasirodymus reaguoja kaip cirke – gyvai aptarinėja ir ploja katutes.
Lėlininkas Driežis yra ne sykį sakęs, kad jo sceninės kūrybos tikslas – sukurti scenoje atgyjančios lėlės stebuklą. Iš tikrųjų, kur dar galima pamatyti kalbančią, tokio dydžio kaip tikra kumelę ir didžiulį nelaimingą bedantį krokodilą, taškantį į visas puses ašarų čiurkšles?
Dailininkė Bagočiūnaitė-Paukštienė sugebėjo sukurti tikrai įspūdingą didžiulių lėlių personažų paradą. Išskirtinius plastinio teatro gebėjimus demonstruoja aktoriai Elvyra Piškinaitė, Sigita Mikalauskaitė, Almira Grybauskaitė, Lijana Muštašvili, Deivis Sarapinas, na ir labiausiai – balsingas, dainingas ir plastiškas Irmantas Jankaitis. Skamba stilinga ir spektaklio „Cirkas yra Cirkas” melodikos tradicijas puoselėjanti kompozitoriaus Latėno muzika bei dainos. Įstabu: mažųjų žiūrovų visai netrikdo, kad spektaklio siužetas rutuliojasi pieštų dekoracijų (tarsi garsiajame Larso von Triero filme „Dogvilis”) fone. Šį teatro sąlygiškumą vaikai įkanda daug lengviau nei suaugusieji. Teatralų apeliavimas į neišsemiamą vaiko vaizduotę tikrai pasiteisina.
Salėje nenutilo šventinis šurmulys, mažiausieji žiūrovai šmirinėjo tarp žiūrovų eilių, tačiau nė sykio neteko išgirsti raminamo tėvelių šnabždesio: „Na, pakentėk, tuoj viskas baigsis”. Regis, teatras nepralošė ėmęsis scenoje atskleisti vaikiškų sapnų, sukeliamų vaikų literatūros klasikos, pasaulį.