Clintas Eastwoodas „Mūsų tėvų vėliavose“ pasakoja dviejų pergalės vėliavų istoriją

Ši žiema ypač palanki visiems Clinto Eastwoodo gerbėjams. Vasario – kovo mėnesiais Lietuvos kino teatruose išvysime net dvi istorines šio režisieriaus dramas. Nepaprastą šio autoriaus susidomėjimą antruoju pasauliniu karu ir, ypač garsiuoju Ivo Džimos mūšiu, vainikuoja didžiuosiuose kino ekranuose pasirodanti dviejų dalių šio istorinio įvykio meninė interpretacija: amerikietiškasis pasakojimas – „Mūsų tėvų vėliavose”, japoniškasis – „Laiškuose iš Ivo Džimos”.
Garsusis Ivo Džimos mūšis tarp japonų ir amerikiečių įvyko 1945 metais. Šios mažytės Ramiojo vandenyno salos užkariavimas amerikiečiams buvo strategiškai svarbus uždavinys. Tai padaryti buvo būtina, norint pradėti efektyvų Japonijos bombardavimą. Didžiausias kada nors surengtas jūrų armados puolimas, pradėtas JAV Jūrų laivyno, tapo lemtingu posūkiu kare.
„Mes niekada neabejojome pergale. Mes abejojome jos kaina”, – pasakojo jame dalyvavęs generolas Greivas Erskinas. Nenuostabu – daugiau nei 26 tūkstančiai amerikiečių krito bandydami užimti už Manheteną mažesnį žemės lopinėlį. Aukų skaičius japonų pusėje – 22 tūkstančiai. Tačiau Ivo Džimos mūšis garsėja ne tik milžinišku prarastų gyvybių skaičiumi. Šis įvykis paliko vieną ryškiausių II-ojo pasaulinio karo vaizdų: nuotrauką, kurioje šeši kariai kelia Amerikos vėliavą Suribači (Suribachi) kalno viršūnėje, svarbiausioje Ivo Džimos salos vadavietėje. Įkvepiantis kadras įamžino ypatingą akimirką ir tapo pergalės simboliu visai karo išvargintai tautai, o šeši joje buvę kareiviai akimirksniu tapo didvyriais. Kai kurie jų žuvo visai netrukus, net nenutuokdami, kad vienos nuotraukos dėka taps nemirtingais. Vienas iš laimingųjų – kapralas Čarlzas V. Lindbergas. Tai – vienintelis tąkart iškilmingoje ceremonijoje dalyvavęs herojus, kurį žurnalistams pavyko pakalbinti prieš pat jo mirtį tais pačiais metais. Jis buvo tas, kuris vienas pirmųjų užkopė į garsiąją viršūnę ir iškėlė pirmąją simbolinę nugalėtojų vėliavą. Žodis „pirmoji” išduoda įdomų faktą – tąkart vėliavų buvo ne viena. Štai čia ir prasideda įdomiausia istorijos dalis.
2006-jų vasarą miręs 94-rių metų garsiojo kadro autorius Džo Rosentalis pasakojo savąjį istorijos variantą. Nors už minėtąją nuotrauką fotografas buvo apdovanotas garbingąja Pulicerio premija, jis dažnai buvo kaltinamas tuo, kad ji buvo „fiktyvi” – surežisuota. Autorius pripažino, kad, laimėjus mūšį, iš tikrųjų Ivo Džimos viršūnėje buvo iškeltos dvi vėliavos. Pirmosios vėliavos istorija pasibaigė tuomet, kai buvo nuspręsta, jog ji yra pernelyg maža, tam kad ją būtų galima matyti visoje saloje. Nukabinus pirmąją, greitai buvo iškelta didesnė – antroji. Būtent šios plevėsuojančios vėliavos vaizdą ir regime garsiojoje Džo Rosentalio fotografijoje. Čia užfiksuota istorinė akimirka nėra visiškai autentiška, tačiau, kadangi pirmosios vėliavos iškėlimo vaizdai neišliko, ji be konkurencijos ilgam tapo visuotiniu amerikiečių pergalės simboliu.