Pirmąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolių sostinėje dieną įvyko keistas nutikimas. Kai žiūrovai klaipėdiečiams plojimais dėkojo už spektaklį, artistai scenoje iškėlė plakatą.
Kas dveji metai atsakingų gastrolių į Vilnių atvykstantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) ir šįkart pasirodė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Klaipėdiečiai atvežė tris skirtingų žanrų kūrinius: Johanno Strausso operetę „Šikšnosparnis”, Wolfgango Amadeuso Mozarto klasikinę operą „Don Žuanas”, Zigmaro Liepinio miuziklą „Paryžiaus katedra”. Prieš gastroles 60 iš 250 teatre dirbančiųjų parengė ir viešą pareiškimą „Gerbiamiems Lietuvos žmonėms, Seimo nariams ir ponui ministrui”, kuriame protestuojama dėl Audronės Žigaitytės-Nekrošienės vadovavimo teatrui.
Nesutarimai
Nuo 2005 metų lapkričio, kai kompozitorė, muzikos kritikė, docentė ir leidėja Žigaitytė-Nekrošienė laimėjo konkursą į KVMT vadovės vietą, šalies žiniasklaida dažnai mini šį pajūrio teatrą. Per tą laikotarpį teatras pakvietė žiūrovus į septynis naujus spektaklius ir aštuonias koncertines programas, tačiau kolektyvas kartkartėm viešai ir kategoriškai pasisako prieš savo vadovę. Po to, kai 2006-ųjų spalio mėnesį dalis kolektyvo pareiškė nepasitikėjimą vadove, kurios darbe, jų manymu, yra labai daug pažeidimų, Kultūros ministerija užsakė atlikti auditą. Po jo Žigaitytei-Nekrošienei skirta drausminė nuobauda – pastaba. Vadovė ir teatro teisininkas Visvaldas Petryla, išnagrinėję audito išvadas, rengia atsakymą. Prašymą panaikinti pastabą kaip nepelnytą ministerijai ketinama įteikti dar šią savaitę. Po to, matyt, ir sulauksime Kultūros ministro Jono Jučo aiškaus pasisakymo dėl konflikto teatre.
Ne reklamos triukas
Nors viešo pareiškimo autoriai pažadėjo, kad per gastroles rengs įspėjamąją viešą protesto akciją, prasidėjus „Šikšnosparniui” atrodė, kad tai tėra reklaminis triukas. Juolab kad jau pirmoje scenoje pasirodė Deivis Norvilas, beveik prieš pusmetį žiniasklaidai žarstęs interviu apie tai, kad jis išeina iš Klaipėdos muzikinio, kur su juo neva negražiai pasielgta. LŽ pasidomėjus paaiškėjo, kad Deivis iš teatro negalėjo išeiti, nes jis niekad… nedirbo teatre. Tik po skandalo, pridėjusio popžvaigždei populiarumo, teatro administracija pasirašė su dainininku darbo pagal sutartį dokumentą. Norvilas dainavo dviejuose gastrolių spektakliuose, pelnė išskirtinį publikos dėmesį.
Itin daug dėmesio kičo stiliumi pastatytai operetei kažkodėl parodė ir Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas su žmona, ložėje stebėję ir spektaklį, ir į paskutinį veiksmą sugužėjusius fotografus bei televizijos reporterius, uoliai fotografavusius ir filmavusius plakatą.
Po spektaklio žmonės skirstėsi sugadintos nuotaikos. Nesmagi atmosfera tarsi užbraukė geranoriškai žiūrovų sutiktos operetės įspūdžius. Neliko teigiamų emocijų, kurių suteikia gėlės, artistų šypsenos ir dirigento pasirodymas scenoje. „Šikšnosparnį” dirigavęs teatro meno vadovas Stanislavas Domarkas taip ir nepakilo į sceną, orkestro muzikantai greičiau nei įprasta pasišalino iš savo vietų.
Sujaukta nuotaika
„Kas ta Žigaitytė? – gręžiojosi garbaus amžiaus moterys. – Gal žinot, ką tas plakatas reiškia?”
Jau rūbinėje to paties savo draugės angliškai paklausė ir solidus ponas. Lietuvaitė kažką mekeno, nerasdama nei angliško, nei lietuviško paaiškinimo.
„Kaip jums tai patinka?! – LŽ korespondentę sustabdė aktorė docentė Eugenija Nijola Jankutė. – Kai pamačiau plakatą, prisiminiau seną anekdotą apie tai, kaip vaikų darželyje vaikus mokė, kad Kuba – „caca”, o Kinija – „kaka”. Tas plakatas – tai teatro trupės lygis. Kodėl jie į viešumą kelia savo problemas, užuot jas sprendę ministerijoje? O Žigaitytė, apie kurią nedaugelis žinojo, staiga išgarsėjo. Dabar visa Lietuva tik ir aptarinės, kas ta moteris. Gal grafienė?..”
Kylantis lygis
„Beveik dešimtį metų gyvenau Klaipėdoje ir atsimenu tą, dar saviveiklinį teatrą. Žinau, kaip sunku iš saviveiklos pakilti į profesionalus, todėl mane tiesiog pribloškė aukštas „Don Žuano” spektaklio lygis, – jau antrąjį gastrolių vakarą LŽ kalbėjo Jankutė. – Tai buvo pasaka! Net šiurpuliukai ėjo, kaip viskas buvo gražu! Sužavėjo solistai Asmik Grigorian, Laimonas Pautienius, tačiau didžiausią įspūdį paliko latvių dirigentas Ilmaras Haris Lapinis!”
Su šiuo dirigentu dar iki „Žigaitytės laikų” pradėjęs bendradarbiauti teatras, anot kritikų, daug pasiekė. „Žigaitytė taip pat labai išsilavinusi muzikė, nori daug padaryti teatre, – kalbėjo Jankutė. – Tik jai koją kiša jos charakteris – ji nepripažįsta „pustonių”, todėl ir sulaukia pasipriešinimo. Manau, kad muzikiniame teatre, kaip įprasta Lietuvoje, vyksta kažkokie šachmatų žaidimai.”
„Tai, kaip Klaipėdoje dirba Lapinis – unikalus atvejis. Išryškindamas stipriąsias muzikantų puses jis atskleidė orkestro galimybes ir didelį jo potencialą”, – LŽ kalbėjo dirigentas ir pedagogas Dalius Samėnas. – Kita stiprioji Klaipėdos teatro pusė, kad dainininkai čia galvoja ne tik apie savo balsą, jo tembrą, bet ir apie lietuviškai atliekamo teksto žodžių prasmę.”
Vilniečiai tai įvertino. Po „Don Žuano” spektaklio daug plojimų sulaukė ne tik kviestiniai solistai, bet ir klaipėdiečiai Dalia Kužmarskytė, Rita Petrauskaitė, Artūras Kozlovskis, Kęstutis Nevulis.
Penktoje eilėje sėdėjęs vyriškis prasidėjus aplodismentams perėjo į pirmą eilę – kad dar geriau visus matytų. Netoliese pakilo moteris ir stovėdama energingai plojo visiems – choristams, pagaliau nusiėmusiems budelių gobtuvus, solistams, į sceną pakviestai klavesinininkei Loretai Peseckienei. O kai scenoje pasirodė dirigentas Lapinis, jau beveik visi žiūrovai pašoko iš vietų.