Kadaise itin vertingu laikytas gintaras šiandien daugelio šalies gyventojų sąmonėje visai prarado savo vertę.
Neoriginalūs masiniai dirbiniai iš gintaro, pigūs paveiksliukai, kuriais užversti gatvės prekeivių prekystaliai, virto kičiniais aksesuarais, kuriais niekas nenori puošti savo būsto, nes tai esą prasto skonio išraiška. Ar gaminiams iš gintaro visam laikui užtrenkėme namų duris?
Gintaras – tai medžių sakai, susidarę prieš keturiasdešimt milijonų metų. Bėgant laikui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto nuostabiuoju gintaru. Šis gilios istorijos liudytojas pasiekė ir mus, XXI amžiaus žmones.
Gintaras visada laikytas unikalia, itin vertinga medžiaga. Bažnyčiose gintarą kartu su kvapiosiomis medžiagomis naudojo ir smilkalams. Padedantis susikaupti degančio gintaro kvapas išgrynindavo ne vien bažnyčios aplinką. Juo aprūkydavo patalpas, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu oras būdavo dezinfekuojamas, sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis kitiems, kartu pagreitindavo sveikimą. Štai kodėl nuo senovės lietuvių namuose būdavo įvairių iš gintaro pagamintų aksesuarų.
O dabar? Daug metų karaliavęs mūsų būstuose šiandien gintaras vadinamas interjerą bjaurojančiu kiču.
Ar išties gintarui interjere ne vieta?
Iš močiutės paveldėti gintaro papuošalai, paveikslėliai, statulėlės, laikrodžiai, kiti daiktai, inkrustuoti gintaru, paslėpti toliau tiek nuo svečių, tiek nuo namiškių akių. Pašiepdami apžiūrinėjame aksesuarus iš gintaro ne tik išdėliotus ant gatvės prekeivių prekystalių Klaipėdoje, Palangoje, bet ir užsukę į prabangią gintaro dirbinių parduotuvę sostinėje neretai išeiname tuščiomis. „Per pigiai atrodo”, – deja, tik tokio verdikto sulaukia auksarankių meistrų sukurti dirbiniai.
Paradoksalu, bet Lietuva, dar vadinama gintaro gimtine, neišnaudoja visų savo galimybių, ir gintaras dar netapo visaverčiu pasaulyje. Užuot smerkę, galėtume juo didžiuotis, kaip darė mūsų protėviai.
Bet… gintaro aksesuarus namams puošti ne vienas, pavyzdžiui, keičia į brangią prancūzišką vazą, kuri nė kuo nesiskiria nuo tų, kuriomis užversti mūsų prekybos centrai – tarsi užsienietiškas, nors ir kičas, bet mielesnis.
Kiekvienas supranta savaip
Kai kas dar prisimena vieną įdomiausių 2003 metų parodos „Gintaras interjere” akcentą: gintaro gabalėliais padengtą ir ant pakylos pastatytą unitazą. Nelabai įžvalgūs žmonės galbūt jį pavadino šiuolaikiniu meno kūriniu. Tačiau kai kas šį „kūrinį” palaikė atvira nebylia autorių pozicija gintaro atžvilgiu: „Š… ant gintaro, ant vertybių apskritai.”
Tautodailininkė Stasė Vilkienė buvo iškėlusi klausimą: „Ar gintaro kambarys yra kičas? Tai juk nuostabus meno kūrinys. Viską lemia tai, ką darai, kaip darai, kokį turi suvokimą apie meną ir kokia asmenybė esi.”
Užsieniečiai vertina labiau
Iš gintaro gaminamų detalių būstui eilėje driekiasi gėlės, šachmatai, vazos, lempos, indai, paveikslų rėmai, originalūs smulkūs aksesuarai, gintaras inkrustuojamas į unikalias medžio, plieno, sidabro, vario kompozicijas, kuriamos įvairios skulptūrėlės, dekoratyviniai burlaiviai.
Kai kurie užsieniečiai gintarą itin vertina. Jiems labiausiai patinka baltas bei žalias gintaras. Deja, pavieniais aksesuarais įspūdingos visumos interjere nesukursi, o ir nedaug profesionalių dizainerių geba šią medžiagą tinkamai apdoroti. Tačiau atitinkamai derindami dabar prekyboje esantį gintarą galime susikurti skoningą interjerą.
Kuria ne profesionalai
„Daug metų noras lengvai uždirbti ir medžiagos prieinamumas skatino dirbti tuos, kurie netingėjo, – teigė dailininkas Vytautas Karčiauskas. – Dėl to nuvertėjo gintaro estetinė vertė. Daugiausiai Lietuvos rinkoje dirba ne profesionalai, todėl apie 90 proc. gaminių yra kičiniai. Štai kodėl gintaras, kaip medžiaga, dabar nėra itin vertinamas. Net prestižinėse parduotuvėse Klaipėdoje, Vilniuje, Taline prekės yra šabloniškos, vienodos. Romėnų laikais gintaras buvo žaliava, naudojama vietoj malkų, deja, ir šiandien suvokimas apie jį yra panašus.”
Vytauto Karčiausko žodžiais, reikia įdėti daug pastangų, kad grąžintume gintarui gerą reputaciją. Jei 100 kilogramų gintaro yra sugadinama vadinamųjų meistrų rankose, tai rodo, kad trūksta profesionalų. Profesionalūs meistrai, menininko žiniomis, rengiami Taline.