Lietuviškuoju Čarlzu Barkliu vadinamas „Žalgirio” krepšininkas sugebėjo išlįsti iš kitų žaidėjų šešėlio
Kauno „Žalgirio” puolėjas Jonas Mačiulis – naujasis sirgalių numylėtinis. Už neeilinį kovingumą ir charakterį, norą laimėti jam dar daug kas atleidžiama. Netrukus 22-ąjį gimtadienį švęsiantis 197 cm ūgio kaunietis nuo vaikystės buvo šalia „Žalgirio”. Tačiau kelią į šlovingą istoriją turinčią Kauno komandą jis prasiskynė ne išskirtiniais fiziniais duomenimis ar talentu, o sunkiu darbu ir užsispyrimu.
Tvirtai sudėtas, iš pažiūros – truputį piktas, didelių rudų akių vaikinas, vis dažniau pavadinamas lietuviškuoju Čarlzu Barkliu, neužsisėdėjo ant „Žalgirio” atsarginių suolo. J.Mačiulis, kaip ir kažkada Paulius Jankūnas, greitai atrado savo vietą pagrindinėje komandos sudėtyje.
Pelnė komandos draugų pasitikėjimą
– Jonai, kada nors tikėjotės, kad būdamas 21 metų žaisite „Žalgiryje” ir būsite starto penketo žaidėjas? – pokalbį su žalgiriečiu pradėjo „Kauno diena”.
– Apie tai svajojome visi. Bet aš esu iš tų, kurie savo svajones stengiasi paversti tikrove. Šįkart man pasisekė pasiekti savo tikslą, bet jis niekada neatrodė lengvai pasiekiamas, nors ir augau Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje ir žaidžiau „Žalgirio” dublerių komandoje. Būdavo net taip, kad nepatekdavau į pirmąją krepšinio mokyklos komandą, likdavau „už borto”. Bet kai Ramūnas Butautas mane pirmą kartą pakvietė į kadetų rinktinę, pajutau didesnį stimulą ir norą įrodyti, kad ne veltui. Tai ir įrodinėjau keletą metų, o dabar jau pradėjo sektis.
„Žalgiris”, kurio pašonėje augau, man suteikė šansą ir aš juo pasinaudojau. Buvau išsiųstas į Kėdainių „Nevėžį”, kad nesėdėčiau visą laiką ant suolo, bet sugrįžęs įrodžiau, kad galiu žaisti ir „Žalgiryje”.
– Kas Jums padėjo įsitvirtinti komandoje?
– Pirmiausia – darbas ir požiūris į jį. Jeigu treniruotėse stengiesi, kovoji, padedi kitiems aikštėje, tai ir už aikštės ribų į tave visai kitaip žiūri. Jeigu būsi tinginys, nors ir labai gero charakterio, komandos lyderiai į tave žiūrės nepasitikėdami. Kai praėjusį pavasarį keletą kartų gavau progą pasireikšti per rungtynes, pelniau taškų, iškart pajutau senbuvių pasitikėjimą ir aikštėje, ir už jos ribų. Pasikeitė visas bendravimas. Komandos draugų pasitikėjimas yra be galo svarbus, bet jį svarbiausia užsitarnauti aikštėje.
Niekam neleidžia lipti ant galvos
– Neturite išskirtinio ūgio, tačiau puikiai kovojate dėl kamuolio su daug aukštesniais žaidėjais. Galbūt iš prigimties esate labai šoklus?
– Jokio įgimto šoklumo ar kitų išskirtinių duomenų neturiu, nors fiziškai visuomet buvau stipresnis už kitus. Galbūt kartais paimti kamuolį sunkiose situacijose man padeda intuicija, o gal šiaip tinkamu laiku atsiduriu tinkamoje vietoje. Manau, viską lemia sąžiningas darbas treniruotėse, tad man dar reikia dirbti ir dirbti.
– Kaip manote, ko Jums labiausiai trūksta, kad taptumėte aukščiausio lygio žaidėju?
– Pirmiausia – taikliau atakuoti iš toli. Juk mano pozicija – ne po krepšiu žaisti, nors ir sugebu kovoti dėl kamuolio, o bėgioti apie tritaškio liniją ir mesti iš toli.
– Jums kas nors sakė, kad savo žaidimo stiliumi ir charakteriu primenate Mindaugą Timinską?
– Iš pradžių nuolat buvau su juo lyginamas. Mindaugas už mane aukštesnis keliais centimetrais. Bet manęs tokie palyginimai neerzina – gerai, kad lygina su geru krepšininku. Jeigu su blogu lygintų, tai nepatiktų.
– Iš kur toks Jūsų kovingumas?
– Toks mano charakteris. Niekada niekam nei krepšinio aikštėje, nei už jos ribų neleidžiu sau lipti ant galvos. Kovoju už save, stengiuosi būti visų priekyje. Toks, kovojantis dėl vietos po saule, visada buvau ir mokykloje, ir treniruotėse. Turbūt kovojimas už save yra mano išskirtinė savybė.
Susilažino dėl barzdos
– Kaip komandos santykius paveikė nesėkmės Eurolygoje?
– Niekaip nepaveikė. Neatsirado jokių piktumų, santykiai išliko tokie patys draugiški. Bet komanda – kaip šeima, joje pasitaiko ir laikinų nesutarimų, tačiau tai tikrai nereiškia kažkokių pykčių ir neturi įtakos rezultatams. Aišku, kad daugiau tarpusavyje bendrauja lietuviai su lietuviais, legionieriai su legionieriais, bet gana dažnai pavakarieniauti susirenka ir visa komanda. Todėl tikrai negalėčiau sakyti, kad visi mažai bendraujame po treniruočių ar varžybų.
Labai šiltai visi pasėdėjome rūbinėje po paskutinės treniruotės prieš Naujuosius metus. Nusipirkome tortą, išsiaiškinome visokių komandoje vykstančių linksmų lažybų laimėtojus ir nuoširdžiai pabendravome kelias valandas. Nepaisant visų nesėkmių, tokių komandos pasisėdėjimų būna nuolat. Tik tokios jungties, kuri komandoje kažkada buvo Mindaugas Timinskas, neturime, jos galbūt trūksta.
– Įdomu, dėl ko lažinatės?
– Dažniausiai dėl vaikiškų dalykų (juokiasi). Pavyzdžiui, dėl mano barzdos, Vladės Štimaco svorio ir kitokių „bajerių”. Aš susilažinau, kad nesiskusiu barzdos iki gimtadienio – vasario 10 dienos. Tad ji auga neskutama nuo gruodžio pradžios.
– Po gimtadienio ją skusite?
– Pažiūrėsiu. Sako, kad man visai tinka. Padailinus gal tikrai būtų visai nieko, bet dabar visiškai nieko negaliu jai daryti, jokių korekcijų. Pagal lažybas barzda turi būti natūrali.
Po nesėkmių – nemigo naktys
– Kaip manote, ko komandai labiausiai trūko, kad būtų iškovota daugiau pergalių Eurolygoje?
– Net nežinau, ką pasakyti. Bet aišku viena – tie pralaimėjimai buvo siaubingai įgrisę, sakau atvirai – užknisę negyvai. Tai buvo jau kažkas daugiau nei nesėkmės. Atrodo, net su CSKA ir „Barcelona” žaidėme kaip lygūs su lygiais, bet galbūt lemiamu momentu patys išsigąsdavome, kad galime kovoti su tokiais grandais ir net juos įveikti. Mums nesisekdavo, kai leisdavome varžovams primesti savo žaidimo stilių. Mes turime pranašumą, kai žaidžiame protingai, kai gynėjai valdo komandą ir neleidžia įsisiautėti tokiems kaip aš. Tai parodė ir pagaliau laimėtos rungtynės su Salonikų „Aris” komanda.
Nors ir labai norėjome Eurolygoje nukeliauti toliau, dabar reikia tikėtis, kad viskas išeis į gera. Nerungtyniaudami Eurolygoje galbūt būsime šviežesni per lemiamas LKL ir BBL kovas.
– Kaip Jūs pats išgyvenate nesėkmes? Kaip atsipalaiduojate?
– Dažniausiai užsidarau vienas ir dar kartą mintyse peržaidžiu visas rungtynes. Užmiegu tuomet dažniausiai paryčiais. Visi komandos žaidėjai labai išgyvena dėl nesėkmių Eurolygoje.
– Ar, treneriu tapus Rimantui Grigui ir dar prisijungus Dariui Maskoliūnui, pasikeitė treniruotės, taktika?
– Didžiausias pasikeitimas – daug daugiau dėmesio pradėjome skirti gynybai. Be to, treneris Grigas įdiegė keletą naujų derinių. Kaip parodė rungtynės su „Lietuvos rytu”, tai davė naudos.
Mažiau kalba, geriau žaidžia
– Ar pergalė prieš „Lietuvos rytą” suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis?
– Manau, kad suteikė. Tai parodė ir Eurolygos dvikova su „Aris”. Stengdavomės laimėti ir kiekvienas Eurolygos rungtynes, bet nesisekdavo, kažko pritrūkdavo. Išeidami kovoti su „Lietuvos rytu” visi beveik buvome įsitikinę, kad šįkart tiktai laimėsime. Buvome pasiryžę atiduoti viską, kad tik iškovotume pergalę. Pasisekė, bet visi svarbiausi ir neprognozuojami mūšiai su šia komanda – dar prieš akis. Tačiau dabar mes labiau pasitikėsime savimi.
– Praėjusį sezoną nemažai energijos išeikvodavote aiškindamasis su teisėjais, stebėdamasis jų veiksmais. Šį sezoną vis dar stebitės, tačiau tam energijos be reikalo nešvaistote. Galbūt todėl Jūsų žaidimas tapo solidesnis?
– Galbūt, nežinau. Tiesiog supratau, kad teisėjai – irgi žmonės, jie gali suklysti. Debiutuodamas „Žalgiryje”, kai buvau jaunesnis ir karštesnis, galbūt labiau norėdavau įrodyti treneriams, kad galiu žaisti. Taip elgdavausi iš karštakošiškumo. Šį sezoną esu labiau pasitikintis savimi, žinau, kad vis tiek savo minutes aikštėje turėsiu. Tačiau ir teisėjai į krepšinio žvaigždes žiūri truputį kitaip nei į visai nežinomus, jaunus žaidėjus. Bet teisėjai kartais pripažįsta savo klaidas, netgi atsiprašo, o kartais, esant atitinkamai situacijai, grąžina skolą ginčytinoje situacijoje sušvilpdamas tavo naudai. Matydamas tokius epizodus supratau, kad normalus bendravimas su arbitrais duoda nepalyginamai daugiau nei emocingas ir piktas aiškinimasis. Nieko neduodantis rėkimas ant teisėjo gali padaryti daug žalos ir visai komandai. Nenorėčiau, kad mano komanda pralaimėtų todėl, kad aš nesusitvardžiau ir buvau nubaustas technine ar nesportine pražanga. Atrodo, jau nesu toks karštas, kaip anksčiau. Nors treneris dar kartais pasako: „Įsidėk kapą – mažiau šnekėsi, geriau žaisi”. Jis juokauja, kad tai dėl kapos (dantų apsauga – red.) mažiau kalbu per rungtynes. Ją įsigijau, kai vieną kartą gerai gavau į dantis per treniruotę.
Žavisi brazilu
– Kokį įspūdį paliko naujasis komandos žaidėjas Dechuanas Kolinzas?
– Pirmiausia krito į akis, kad jis yra labai tylus, iš pradžių atrodė šiek tiek sutrikęs. Bet pamažu turėtų apsiprasti. Pavyzdžiui, Mačadas – visai kitoks. Jis vos tik atvažiavęs pradėjo labai šiltai bendrauti su lietuviais. Tiesą sakant, visi šio sezono legionieriai be problemų bendravo su visais žaidėjais. Bet Marselinjas man atrodo išskirtinis. Antrus metus žaidžiu komandoje, kurioje yra užsienio žaidėjų, bet tokių kaip brazilas dar nemačiau.
– Marselinjas jau rugpjūtį, pasaulio krepšinio čempionate, mokėjo keletą žodžių lietuviškai. Dabar jis turbūt dar daugiau jų moka?
– Tikrai, ypač keiksmažodžių (juokiasi). Įdomiausia buvo prieš sezoną, kai turnyre Ispanijoje jis gavo iš žmonos žinutę ir nieko nesuprasdamas parodė ją mums, klausdamas kas čia parašyta. Žmona, susiradusi reikiamus žodžius žodyne, tada jam atsiuntė lietuviškai parašytą žinutę „aš tave myliu”. Jie abu labai komunikabilūs, nuoširdūs. Marselinją mes jau vadiname lietuviu, nes jis su mumis praleidžia daugiau laiko nei su legionieriais.
Atsiskleisti padėjo sunkus darbas
– Ar jau pajutote populiarumo naštą?
– Taip. Ir šis dalykas mane labai erzina. Nekalbu apie tai, kad esu visur pastebimas. Bet jau nebeturiu galimybės ramiai nueiti į viešą vietą, pabūti niekieno nematomas. Tarkime, po pergalės prieš „Lietuvos rytą” nuvažiavome į pirtį, bet ten buvau priverstas bendrauti su vaikais, su jų tėvais, nors man taip norėjosi ramiai pabūti, atsipalaiduoti po sunkaus mačo ir nors trumpai negalvoti apie krepšinį. Todėl nieko kito neliko, kaip apsisukti ir važiuoti namo. Juk nebendraudamas pasirodyčiau arogantiškas. Visai nesidžiaugiu, kad esu žmonių atpažįstamas.
– Tai ir savo „Audi A8” automobilio neženklinote 8-uoju numeriu?
– Ne. Užtenka, kad ir taip visi mane mato. Bet gal kada nors dar sugalvosiu įsigyti išskirtinius numerius. Šiaip, iš kvailumo.
– Tėvų namus jau palikote?
– Taip, 2005-ųjų pabaigoje, prieš Kalėdas, įsigijau savo butą Kaune. Su tėvais gyvenau už Karmėlavos esančiuose Turžėnuose. Dabar esu įsikūręs su savo drauge Jurgita.
– Tad jau pajutote krepšinio teikiamą galimybę užsidirbti?
– Žinoma, ne kiekvienas žmogus, būdamas 20 metų, gali sau leisti nusipirkti butą. Bet ne kiekvienas ir dirbo taip, kaip aš. Kai mano bendraamžiai leisdavo laiką klubuose, pasilinksminimuose, leisdavo sau rūkyti ar pavartoti alkoholio, aš eidavau į treniruotes ir dirbdavau negailėdamas savęs. Kiekvienas pasirinkome savo kelią ir valgome savo subrandintus vaisius. Niekada nesijaučiau talentingas, viską krepšinyje pasiekiau savo darbu. Kiti pasirinko kitokį kelią. Susitinku buvusius krepšinio mokyklos komandos draugus, kurie dabar save vadina kvailiais, kad tingėjo ir nesportavo. Bet galvoti reikėjo anksčiau. Juk aš irgi galėjau nueiti lengvesniu keliu, kai nepatekdavau į pagrindinę mokyklos komandą, kai buvo daug geresnių už mane žaidėjų. Būdamas 14-15 metų buvau ir mažiausias, ir smulkiausias savo komandoje. Tačiau sulaukiau savo valandos. Kai patekau į „Žalgirio” dublerių komandą, pusę aštuonių ryte jau būdavau krepšinio salėje, po šios treniruotės eidavau į treniruoklių salę, po to „mikriuku” važiuodavau namo į Karmėlavą, pavalgęs vėl grįždavau į vakaro treniruotę.
– Nesinorėdavo ištrūkti iš tokios rutinos, atsipalaiduoti su draugais?
– Gal ir norėdavosi, bet neturėdavau sveikatos linksmybėms. Taip praradau ir nemažai draugų, nes nebendraujant santykiai atvėso. Dabar yra likę du geri draugai, bet vienas jų gyvena Amerikoje.
Pirmąją algą išleido vitaminams
– Kiek Jums buvo metų, kai gavote pirmąjį atlyginimą?
– Algą pradėjau gauti antraisiais metais, kai žaidžiau „Žalgirio” dublerių komandoje. Tuomet man buvo 18-19 metų. Buvo labai smagus jausmas, kai nebereikėjo pinigų iš tėvų prašyti. Tie pinigai nebuvo įspūdingi, bet vis tiek džiaugiausi, kad galiu pats užsidirbti.
– Prisimenate, kur išleidote pinigus?
– Žinoma. Pirkau vitaminų ir maisto papildų, rūpinausi savo sveikata. Dabar, kai žaidžiu „Žalgiryje”, visa tai duoda klubas, žaidėjais rūpinasi komandos gydytojas ir masažuotojas, tačiau anksčiau reikėjo pačiam pasirūpinti. Kai kurie mano bendraamžiai atlyginimą leido malonumams, o aš investavau į savo sveikatą. Vien tik vitaminams išleisdavau po 400 litų per mėnesį. Tuo metu žaidžiau labai daug, o energijos kibirais semti nebuvo iš ko, reikėjo priemonių, kad atgaučiau jėgas. Rungtynėse aš visada atiduodu visas jėgas, nors iš šono to galbūt ir nesimato. Bet grįžęs namo vos į penktą aukštą užlipu, vos krepšį parsinešu.
– Kaip sekasi studijos Vytauto Didžiojo universitete?
– Einu į priekį, nors laiko mokslams neturiu daug. Trečiajame kurse studijuoju ekonomiką ir vadybą. Kiek galiu, mokausi, nes mokslas yra reikalingas. Aišku, kad profesoriaus iš manęs tikrai nebus, bet atsiskaityti privalau. Ir nereikia galvoti, kad krepšininkams pažymiai rašomi šiaip sau. Tikrai yra nemažai dėstytojų, kurie visiškai nežino, kuo aš dar gyvenime užsiimu.
– Galbūt su Jurgita jau galvojate apie šeimą?
– Nežinau, šeimai gal dar esame per jauni. Bet mūsų santykiai – labai rimti, tai tikrai nėra laiko švaistymas. Kartu esame trejus metus.