J. Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimas tapo paprastu politikavimu

Ar parlamentinis Juro Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimas netampa priešrinkiminių politinių spekuliacijų arena?

Vyksta sąskaitų suvedinėjimas

Henrikas Žukauskas, Seimo narys:

– Šios parlamentinės komisijos tyrimas yra paprastas politikavimas, nes ne Seimas, o prokuratūra gali ištirti tokius dalykus. Tų, kurie ateina liudyti į komisiją, pasisakymai, atvirai pasakius, yra ne tik juokingi, bet ir labai politizuoti. Susidaro vaizdas, kad vieni su kitais suvedinėja sąskaitas, sakykime, Audrius Butkevičius su Vytautu Landsbergiu, Egidijus Bičkauskas irgi su V.Landsbergiu ir visais kitais. Tą galima pasakyti vienareikšmiškai, nes apie J.Abromavičių mažai kas kalba – daugiau pasakoja būtas ir nebūtas pasakas.

Be jokios abejonės, tai yra priešrinkiminiai pasisakymai. Politikams tai reikalinga tik dėl to, kad prieš rinkimus būtų galima susireikšminti ir parodyti, kad partijos dirba. Tokioje komisijoje neįmanoma rasti objektyvios tiesos. Po komisijos posėdžio, kuriame liudijo Nikolajus Medvedevas, aš jo paklausiau, kuo jo pasakojimas susijęs su J.Abromavičiumi. Jis man atsakė, kad niekuo. Komisijos tyrimo objektas yra J.Abromavičiaus nužudymo aplinkybės, o iš esmės šnekama, kaip savanoriai išėjo į mišką, kas juos išvedė, ką jie ten darė ir pan. Man net keista, kaip vieną kartą į mišką nuvažiavę asmenys pasakoja tokius dalykus, lyg jie būtų buvę tų įvykių dalyviai.

Man, kaip tikram liudininkui, tokių pasakojimų tikrai įdomu pasiklausyti. 1993 m. turėjau „Kaunas plius” televiziją ir buvau vienintelis iš televizininkų, kuriuos savanoriai įsileisdavo į vidų, kadangi kitus laikė neobjektyviais ir jų atžvilgiu buvo skeptiškai nusiteikę. Aš savo reportažus vėliau perduodavau „Tele-3” televizijai, kuri juos rodydavo, tačiau po to susilaukiau labai griežtos kritikos tiek iš valdžios, tiek iš visų kitų, girdi, čia reklamuojami kažkokie maištininkai, nors jų reikalavimai buvo paprasti – tik socialiniai. Tą noriu pabrėžti ypatingai.

Tinkamas fonas politiniams kaltinimams

Algis Kašėta, Seimo narys:

– Be jokios abejonės, komisijos posėdžiuose jaučiamas politinių spekuliacijų fonas ir tiesą tokiame kardinaliai skirtingų parodymų kontekste rasti yra labai sudėtinga. Daugelis liudijimų yra politinio pobūdžio kaltinimai partijoms arba politiniams veikėjams. Tuos kaltinimus pateikia liudytojai, kurie patys priklauso vienai ar kitai politinei partijai, tad labai abejotina, ar kai kuriuos iš tų kaltinimų galima traktuoti rimtai. Komisijos posėdžiuose daugiausiai dėmesio skiriama 1993 m. pakaunės įvykiams. Nors tai lyg ir nėra pagrindinis tyrimo objektas, tačiau politinėms diskusijoms arba politiniams kaltinimams toks fonas yra labai tinkamas. Akivaizdžiai matoma, kad tai yra puikus pretekstas pataršyti plunksneles vienai partijai. O kai kontekstas toks, objektyvumo iš tikrųjų sunku tikėtis. Net jeigu po mėnesio nevyktų savivaldybių rinkimai, ko gero, šioje komisijoje girdimi liudijimai arba pareiškimai būtų panašūs, tik jų atgarsis nebūtų toks stiprus.

Aš šį tyrimą norėčiau sulyginti su parlamentiniu EBSW koncerno veiklos tyrimu – abiem atvejais tai yra bandymas atrajoti senus įvykius ir pataisyti kažką, ko faktiškai pataisyti turbūt niekas nebegali. Nemanau, kad komisijos darbas atves prie tiesos išaiškinimo, kadangi visos pagrindinės tiesos analitikams ir politikos apžvalgininkams jau seniai daugmaž yra žinomos, o tai, kas nežinoma, gali būti paslėpta kur nors specialiųjų tarnybų, ir nebūtinai Lietuvos, archyvuose. Tad dabar man atrodo, kad mes vėl buriame iš kavos tirščių.

Stengiamasi paveikti visuomenės nuomonę

Antanas Kulakauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, politologas:

– Atrodo, kad šiame tyrime, jo atsiradime ir inicijavime išties daugiau yra politinių išskaičiavimų ir konjunktūros, o ne paprasto noro po kelerių metų pertraukos išsiaiškinti tiesą. Ko gero, tai sietina ne vien tik su rinkimais, nors rinkimų perspektyva tikriausiai čia turi nemažos įtakos, bet išsirutuliojo ar yra susiję su parlamentiniu Valstybės saugumo departamento tyrimu, kitais tyrimais ir iš to kilusiais politiniais konfliktais.

Ar įmanoma tokio tyrimo metu išvengti politikavimo? Pirmiausia, tai priklauso nuo pačių komisijos narių ir jų moralinių nuostatų. Bet politikavimas prasideda jau tuomet, kai liudytojų apklausos vykdomos viešai. Žiniasklaida transliuoja ar atpasakoja tų apklausų fragmentus, iš kurių gali daryti kokias nori išvadas. Tuo, aišku, norima paveikti visuomenės nuomonę tam tikra linkme. Žinoma, derėtų pažymėti, kad nėra blokuojamos įvairių pusių interpretacijos – tiek, pavyzdžiui, V.Landsbergio, tiek ir prieš V.Landsbergį. Tačiau procesas, kai jis visas demonstruojamas viešai, sunkiai suderinamas su tikros tiesos, net ir vertinant ją politiškai, nustatymu.

Nors J.Abromavičius buvo vienaip ar kitaip susijęs su įvykiais pakaunės miškuose, kita vertus, toks komisijos susitelkimas beveik vien ties šiais įvykiais rodo tam tikrų politinių jėgų, dalyvaujančių šiame tyrime, interesus. Žinoma, kai pradedamas toks tyrimas, politinių interesų kova yra neišvengiama. Parlamentinės komisijos užduotis – pateikti politinį įvertinimą. Ką tai reiškia? Politiškai įvertinti istorines tiesas? Kai kada to reikia, bet visa tai, žinoma, daroma, siekiant paveikti ateitį.