Gyvenimas šalia magistralės. Koks jis? Dažnas į šį klausimą atsakytų maždaug taip: pro šalį be perstojo dideliu greičiu lekiantys lengvieji ir sunkiasvoriai automobiliai trikdo žmonių poilsį, o nuošaliau gyvenančiųjų tyko įvairūs pavojai.
Avaringas ruožas
Tačiau taip nemano Panevėžio rajono Lepšių kaime, prie pat kelio „VIA Baltica”, prieš aštuonerius metus iš Panevėžio į tėvų namus persikėlusi ir gyvenanti pensininkė Vanda Ulienė.
Moteris teigia, kad, nors namas stovi visai šalia judraus kelio, triukšmas ir pašaliniai jų ramybės nedrumsčia: „Kai buvo platinama kelio atkarpa, mums buvo įdėti plastikiniai langai. Tačiau tik namo pusėje, kuri yra prie kelio. Nebuvo ir vagysčių ar kitokių nemalonumų. Tiesa, šis kelio ruožas labai nelaimingas – ne kartą teko matyti ar girdėti apie avarijas. Ypač skaudi įvyko šiek tiek toliau nuo mūsų namų maždaug prieš šešiolika metų, kai susidūrė dvi mašinos. Žuvo net keturi žmonės”.
Anksčiau, kai kelias dar nebuvo toks platus kaip dabar, šalia jo augo daug slyvų. Tuomet, anot moters, būdavo visokių nutikimų: „Sustoja automobiliai, iš jų išlipę vyrai mauna į krūmus nė neįtardami, kad už medžių – namas. Mat slyvos buvo ir tankiai susodintos, ir aukštos, ir vešlios. Kai platino kelią, jas iškirto. Dabar esame visiems matomi – kaip ant delno”.
Galvojo, kad skolina ministrui
Šiuo metu V.Ulienė gyvena kartu su ligos patale prikaustyta motina Vincenta Pūkiene.
Moteris prisimena jos pasakojimą, kaip kartą užsuko dvi merginos ir paprašė pavalgyti. „Mama įpylė į dubenėlius sriubos. Tačiau jai pasirodė, o gal nuojauta pakuždėjo, jog vienai merginai ne valgis rūpi. Tuomet mama nuėjo į kitą kambarį ir ėmė su savimi kalbėtis: „Nieko, nepergyvenk, užsuko dvi išalkusios merginos, aš joms sriubos įpyliau”. Merginos, galvodamos, kad mama ne viena namie, dingo”.
Kartą, pasak V.Ulienės, jos mama vienam pakeleiviui net dešimt litų paskolino. „Ji man pasidžiaugė, kad tuometiniam sveikatos ministrui Galdikui dešimt litų automobilio remontui paskolino. Paaiškėjo, kad į namus užsuko labai panašus į šį žmogų vyras ir guodėsi, kad esąs iš Kauno, tačiau netikėtai sugedo jo automobilis ir jis neturįs pinigų. Geraširdė mama, žinoma, paskolino, o vėliau man teisinosi, kad toks gražus, tvarkingai apsirengęs ir turbūt turtingas vyriškis pagalbos į ją kreipėsi. Tuo metu pas mus užsuko paštininkas. Jis mamos paklausė, ar skolintų pinigų jam, vargetai? Ji tuomet atšovė – turbūt ne”, – prisimena kuriozišką atvejį ponia V.Ulienė.
Išnešė pieno bidoną
Ji taip pat pamena ir dar vieną juokingą nutikimą: „Sėdžiu virtuvėje ir girdžiu – šuo be perstojo loja. Pakėliau užuolaidą ir matau, kad šuo žiūri ne į kelio, o į kiemo pusę. Kieme stovi du vyrukai, prie pieno bidono pasilenkę. Išėjau laukan, o šiedu tekinom pasileido. Šaukiu: vyrai, gerkite kiek norite, tik bidoną palikite! Kur tau – rūko ir nurūko”.
Nakvojo čekai
Vieną karštą vasarą į V.Ulienės kiemą užsuko porelė – išsidabinusi moteris ir vyrukas. Jie paprašė atsigerti vandens. „Padaviau puoduką, tačiau vėliau atkreipiau dėmesį, kad jų troškulys nelabai ir kankina – mat išgėrė visai nedaug. Nežinau, kokių tikslų vedami jie apsilankė, tačiau numanau, kad apsižvalgyti”, – svarstoV.Ulienė.
Kartą į jų kiemą užsuko ir užsieniečiai: „Paaiškėjo, kad temstant svečiai iš Čekijos nebenorėjo tęsti toliau kelionės ir pasiprašė pernakvoti pas mus. Sutikome. Čekai pasistatė kieme palapinę ir puikiai pernakvojo. Kitą rytą jie mums užrašė savo telefonų numerius, adresus ir pakvietė, jei keliautume į Čekiją, apsilankyti pas juos”.
Moteris teigia, kad, nors namas stovi visai šalia magistralinio kelio, jų nedusina nei išmetamųjų dujų smarvė, nei kitokie nemalonūs kvapai: „Gal pripratome? – samprotauja moteris. – Tačiau nuvykite žiemą į Rožyną. Ten nuo dūmų net mėlyna. Pas mus daug grynesnis oras”.
Maisto – pėstute
Sudeliškių kaime vienui viena atokesniame nuo magistralės vienkiemyje gyvenanti 75-erių metų Genovaitė Miškinienė teigia, kad jai čia gyventi neliūdna. Senolė teigia, kad šiame name gyvena jau daugiau nei keturiasdešimt metų. „Čia gimiau, čia užaugau. Kai ištekėjau, persikėliau pas vyrą, štai ten”, – ranka tolyn į mišką rodo G.Miškinienė. – Kai jis mirė, grįžau į gimtus namus”.
Moteriškė teigia, kad gyvulių neauginanti, tik kelias vištas, gyvena skurdžiai: „Dažnai aplanko Vilniuje, Panevėžyje ar Anykščiuose gyvenantys trys vaikai su anūkais. Turiu jau ir du proanūkius. Vaikai atveža maisto, kartais prie pensijos keletą litų prideda. Nenuobodžiauju, jau mirti pasirengusi”, – atsidūsta senolė ir vos nepravirksta, kai, PB paklausta, kiek vaikų užauginusi, prasitaria, kad dviejų jau nebėra – paskendo.
G.Miškinienė tikina, kad jokie atėjūnai jos ramybės nedrumsčia: „O ką iš manęs imti? Juk nieko neturiu. Yra daug turtingesnių už mane. Būna, kad užsuka pravažiuojantys pro šalį ir paprašo vandens”.
75-erių metų senolė teigia, kad pritrūkus maisto – duonos ar pieno – ji pėstute nueina į netoli esančią Šilų gyvenvietę: „Argi čia toli? Vos trys kilometrai”.
Išjungė telefoną
Netoli minėtos senolės sodybos daugelio pravažiuojančiųjų akis patraukia ant stovų sukabintos šluotos, vantos. Šioje nuomojamoje sodyboje jas gamina ir pakeleiviams parduoda Raguvoje gyvenantis Algirdas Blauzdys.
PB korespondentams jo pakalbinti nepavyko – jis buvo išvykęs į Panevėžį. Vietoj jo radome A.Blauzdžio draugą, kuris visada, kai tik ponas Algirdas išvyksta, jam stengiasi padėti. Tačiau vyras nebuvo kalbus. Pasiteiravus, kiek kainuoja šluota ar vanta, žmogus teatsakė: „Jei pirksite, pasakysiu”. Tačiau šeimininko mobiliojo telefono numerį pasakė. Surinkus jį, A.Blauzdys, išgirdęs, kad jį kalbina PB korespondentė, išjungė telefoną.