Lengvabūdiškumo nuskandinti gyvenimai

Nelaimė ties Šventąja pasiglemžė dviejų žmonių gyvybę, dviem likimas lėmė išsigelbėti, o du jauni pareigūnai nusipelnė didvyrių vardo

Liepos 14-osios naktį pajūryje ties Šventąja likimas suvedė šešis jaunus žmones. Kiekvieną iš jų – ir tąnakt poste budėjusius pasieniečius, ir nelaimę išprovokavusį ketvertuką iš pakaunės – čia atvedė skirtingi keliai. Todėl likusieji gyvi po šios išbandymu kiekvienam iš jų tapusios akistatos su mirtimi skirtingai komentuoja ir tos nakties įvykius.

Nevienodai tragedijos aplinkybes bei jos priešistorę vertina ir žuvusiųjų – dvidešimt devynerių metų Dariaus Paleckio ir metais jaunesnio Manto Nėniaus, bei tų, kuriems pavyko per stebuklą išsigelbėti, artimieji.

Gelbėjo bendraamžius

Tą naktį Palangos užkardos poste ties Šventosios žvejų uostu budėjusiam Giedriui Urbeliui greitai dvidešimt šešeri. Šią savaitę jis minėjo pirmąsias profesionalios tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinėje metines. Grandinis pripažįsta, kad minėtas liepos 14-osios įvykis – kol kas didžiausias išbandymas šioje tarnyboje, užklupęs jį berūkant budėjimo bokštelio apačioje.

Dvejoti, kaip pasielgti, nebuvo kada, nors, bėgdamas gelbėti skęstančių žmonių, spėjo pagalvoti ir apie savo merginą, ir apie Kėdainių rajone, Surviliškio miestelyje, gyvenančius tėvus. Mintis apie planuojamas vestuves užgožė tarnybinė pareiga: iš vandens aidėjo pagalbos šauksmas. Mergina prašė padėti gelbėti skęstančiame automobilyje likusius draugus. Aštuoniolikmetei Jūratei Balčiūnaitei vienintelei pavyko išsikapanoti iš jūron įlėkusio „Ford Probe“ pačiai.

Vieną iš likusiųjų automobilyje – trejais metais už gelbėtoją jaunesnį Andrių Jonauską pavyko ištraukti pirmiausiai. G.Urbelis teigia iškėlęs jį krantan jau be gyvybės ženklų ir puolęs gaivinti. Į automobilio galą vandens nublokštą vairuotoją – M.Nėnių ištraukė ketveriais metais už jį jaunesnis G.Urbelio kolega – pasienietis Ričardas Balsys. Pastarasis taip pat šoko tąnakt į šaltą jūros vandenį su visa amunicija. Mirties akivaizdoje trumpam pamiršęs namuose, Palangoje, paliktą žmoną su dvejų metų mažyliu. Ketvirtąjį skęstančiųjų ekipažo narį – D.Paleckį ištraukė kartu su kitais pasieniečiais įvykio vieton atskubėjęs ketveriais metais už nelaimėlį vyresnis Panevėžio 1-ojo policijos komisariato tyrėjas Audrius Žadeikis, liepos mėnesiui komandiruotas į Šventąją apylinkės inspektoriaus pareigoms. Namuose jo laukia šešerių metų dukra.

G.Urbelio įsitikinimu, atgaivinti M.Nėniaus ir D.Paleckio nepavyko todėl, kad jie buvo gerokai įkaušę. A.Jonauskas, po nelaimės savo mamai tvirtinęs tąnakt išgėręs tik buteliuką sidro, atsigavo po kelių valandų Palangos ligoninės reanimacijoje.

G.Urbelio tėvai apie tos nakties įvykius sužinojo tik po pusės paros, kai sūnus pats paskambino tėvui. „Pasakiau tik pačią esmę, nenorėdamas jaudinti smulkmenomis, – pasakojo grandinis „Kauno dienai“. – Pasakiau, kad jeigu nori sužinoti daugiau, tegul žiūri vakare televizijų žinias. Po jų tėvas paskambino pats. „Sūnau, tu – šaunuolis“, – tokie buvo pirmieji jo žodžiai“.

Tai jau ne pirmas G.Urbelio išgelbėtas žmogus: padėjo jis išsigelbėti skęstančiam neblaiviam bendramoksliui ir studijuodamas Lietuvos žemės ūkio universitete.

Pasak Palangos užkardos vado Jurgio Kažio, kaip paskatinti G.Urbelį ir R.Balsį, dar nenuspręsta. Greičiausiai artimiausios šventės proga jiems bus įteikti valstybiniai apdovanojimai.

Išskyrė tik mirtis

Vienoje Kauno mokyklų, rengiančių lengvosios pramonės specialistus, besimokanti J.Balčiūnaitė bendrauti su žiniasklaida nenori. „Dar per daug skaudu viešai kalbėti apie tą naktį patirtus išgyvenimus“, – perdavė aštuoniolikmetės žodžius jos vyresnis brolis Vytautas. Pastarojo teigimu, sesuo nusivylusi pasieniečiais: jie neišgelbėjo Jūratės vaikino Manto.

Tą lemtingą liepos 14-ąją jis paskambino Šventojoje su draugės šeima atostogavusiai Jūratei ir pasakė, kad atvažiuoja aplankyti. Atvažiavo su draugais išgėręs.

Automobiliui įkritus į jūrą, jie visi buvo gyvi, tačiau netrukus pradėjo alpti, negalėdami atidaryti durų, o vanduo kas sekundę sėmė vis grėsmingiau. Benualpstanti buvo ir Jūratė, bet paskutiniu momentu kažkaip pavyko užsikabinti už automobilio viršaus ir išlįsti laukan per vairuotojo langelį. „Sesuo buvo įsitikinusi, kad ją išgelbės Mantas, – pasakojo merginos brolis. – Deja, likimas lėmė kitaip: gelbėti Mantą mėgino pati Jūratė. Vienu momentu buvo pavykę nutverti jo ranką. Ar dar gyvo, nežinia. Tačiau, bandant jį ištraukti kartu su pagalbon atskubėjusiu pasieniečiu, už kažko užsikabino Manto galva“. Sugaištos minutės, aštuoniolikmetės įsitikinimu, galėjo būti lemtingos.

M.Nėnius ir D.Paleckis mokėsi toje pačioje Raudondvario vidurinės mokyklos klasėje, po to kartu tarnavo Jėgerių batalione. Paskutiniuoju metu abu kartu su M.Nėniaus tėvu dirbo Norvegijoje, iš kurios grįžo kelios savaitės prieš tragediją.

Savo vaikino geriausio draugo pavardę J.Balčiūnaitė sužinojo tik po tragedijos. Žūties metu D.Paleckis neturėjo jokių dokumentų. Jūratė žinojo tik jo vardą ir pravardę – Liucipa, prigijusią nuo mokyklos laikų, kai puikų humoro jausmą turėjęs Darius atėjo į kažkokį renginį prisitaisęs uodegą ir ragus. Pareigūnų paprašyta sužinoti jo pavardę, Jūratė tą rytą kažkam skambino į Raudondvarį. Po šio skambučio ne viena žiniasklaidos priemonė įvardijo antrąjį iš žuvusiųjų Rudžioniu: Raudondvaryje daugelis D.Paleckį vadino Rudžioniuku – pagal jo senelės pavardę. Klaida atitaisyta tik žuvusiojo pusbroliui, dirbančiam Kauno eismo priežiūros tarnyboje tyrėju, atpažinus Darių iš elektroniniu paštu Palangos policijos Kaunan atsiųstos velionio nuotraukos.

Paskutinės valandos su namiškiais

Septyniasdešimt devintuosius einanti Zuzana Rudžionienė paskutinė iš artimųjų matė savo anūką Darių gyvą. Paskutinį savo gyvenimo vakarą, apie devintą vakaro, jis atėjo pas močiutę pasiskolinti keturiasdešimties litų. Ši rengėsi į kapines – laistyti vyro bei žento kapo. Kam jam reikia pinigų, anūkas, kurį už poros dienų teko laidoti tame pačiame kape, nesakė. Močiutė pinigų jam nedavusi. Z.Rudžionienės teigimu, anūkas neužpyko, tik nuskubėjo pas automobilyje laukusį Mantą su kažkokiu nepažįstamu vaikinu.

Z.Rudžionienė sako nepastebėjusi, kad anūkas būtų išgėręs. „Jis turėjo trečiąją invalidumo grupę, nes jau keleri metai sirgo cukriniu diabetu, – pasakojo senolė. – Kas keturias valandas turėjo leistis insuliną ir vartoti alkoholį jam nebuvo galima“.

Anūkui išvažiavus, Z.Rudžionienė visą naktį sapnavo, kad kažkas beldžia į langą ir prašo pagalbos. Apie devintą ryto atėjo visas persimainęs vyresnysis Manto brolis.

M.Nėniaus tėvas paskutinį kartą gyvą sūnų matė trečiadienio vidurdienį, kai pasiėmęs už Norvegijoje uždirbtus pinigus tėvo įsigytą mašiną Mantas išvažiavo iš namų. Žadėjo netrukus grįžti, tačiau ketvirtadienio paryčiais į Nėnių namus jau skambino Palangos policija.

M.Nėniaus tėvas, kaip ir D.Paleckio artimieji, teigia nepažinoję A.Jonausko, kurį vienintelį pasieniečiams pavyko išgelbėti. M.Nėniaus tėvui pavyko išsiaiškinti tik tai, kad prieš penketą metų A.Jonauskas kalėjo kartu su jo sūnumi Pravieniškėse. „Mantas ten atsidūrė dėl nuolatinių konfliktų su vietine policija. Ši jam pritaikė Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą, – pasakojo Julius Nėnius. – Už teismo įpareigojimų būti nurodytu laiku namuose nevykdymą sūnus buvo nuteistas vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimu. Grįžęs pasakojo, kad globojo kažkokį jaunesnį vaikiną iš tų pačių apylinkių. Turbūt tai ir buvo A.Jonauskas“.

A.Jonausko mama Zita Tekorienė taip pat teigia, kad jos sūnus už grotų pateko nepelnytai: „Besimokydamas Petrašiūnų statybininkų mokykloje, su bendramoksliais dalyvavo kažkokiuose šokiuose, pasibaigusiuose muštynėmis. Vienas nepilnametis buvo sužalotas peiliu. Andrius vienintelis iš įtariamųjų buvo pilnametis, nors peilį turėjo kažkas iš jaunesnių. Pastarieji dėl amžiaus nuteisti tik lygtinai, o Andrius pasiųstas už grotų keleriems metams“.

Nesustabdė nei perspėjimai, nei protokolas

Šį antradienį A.Jonauskui sukako dvidešimt treji. Gimtadienį jis sutiko Palangos ligoninėje, iš kurios, mamos teigimu, vakar turėjo būti išrašytas.

Tragedija, iš kurios Andriui per stebuklą pavyko ištrūkti gyvam, įvyko tą pačią dieną, kai jis grįžo į mamos namus Vilkijoje iš Vokietijos, kurioje pastaruoju metu uždarbiavo. Pasak Z.Tekorienės, Mantas ieškojo jos sūnaus jau nuo antradienio. Trečiadienį po pietų buvusiems zonos draugams pagaliau pavyko susitikti. Džiaugsmui nebuvo ribų. Mantui pasiūlius važiuoti kartu prie jūros, Andrius sutiko, nors dar artimieji nebuvo spėję juo atsidžiaugti. Sutarta, kad Mantas užsuks jo paimti po poros valandų. Atvažiavo po kelių ir toks girtas, kad, pasak kaimynų, nesugebėjo išlipti iš automobilio. Į vienos iš kaimynių klausimą, vaikeli, kaip tu toks važiuosi, Mantas atsakęs: „Ne penktas kartas“. Prikalbėjo jis tada ir daugiau, kaip paaiškėjo, lemtimi tapusių dalykų. Pavyzdžiui, liepė Andriui su visais atsisveikinti, nes neaišku, ar grįš.

Z.Tekorienės teigimu, pajūrin išvykęs sūnus paskambino apie pusę vienuolikos. Teigė, kad jie – jau Kretingoje, tačiau turi problemų – sugedo automobilis, todėl teko užsukti pas čia gyvenantį draugą. Šis mašiną suremontavo, tačiau taip pat bandė Andrių atkalbėti, kad jis niekur nevažiuotų su girta kompanija. Andrius atsakęs, kad taip pasielgus jam bus nepatogu prieš draugus.

Buvo ši kompanija įkliuvusi ir Kretingos policijai. Jos Eismo priežiūros poskyrio viršininkas Vidmantas Viskantas patvirtino, kad M.Nėniui tąnakt buvo surašytas protokolas dėl vairavimo išgėrus. Jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, paimtas turėtas laikinasis vairuotojo pažymėjimas. (Pasak M.Nėniaus tėvo, jo sūnui jau buvo atimtos teisės dėl vairavimo išgėrus.) „Neblaivus vairuotojas įspėtas dėl tolesnio vairavimo, jis pažadėjo, kad išsikvies draugą, – pasakojo V.Viskantas. – Priverstinai nuvežti jo transporto priemonę į aikštelę mes neturėjome teisės, nes ji nestovėjo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą draudžiamoje vietoje.“ Tačiau tokie pareigūnų, anot žuvusiųjų artimųjų, galėjusių užbėgti tragedijai už akių, argumentai, ir M.Nėniaus tėvui, ir D.Paleckio močiutei neatrodo įtikinami.

Artimiausiu metu Kauno rajono policija turėtų gauti kolegų iš Kretingos išsiųstą M.Nėniui paskutinį jo gyvenimo vakarą surašytą protokolą su prašymu skirti pažeidėjui nuobaudą. Administracinė byla išsiųsta jau po tragedijos, apie kurią Kretingos policija teigia sužinojusi tik kitos dienos vakare.

Likimas pagailėjo tik vieno

Z.Tekorienės teigimu, supratęs, kad Mantas jau pernelyg girtas, kad galėtų parvairuoti automobilį Kaunan, o niekam kitam neleidžia sėsti prie vairo, Andrius tąnakt dar skambino į Palangą draugui. Ir su šiuo sutarė dėl nakvynės. Tačiau kompanija dar panoro išsimaudyti jūroje.

Andrius pasakoja, kad Mantas buvo toks girtas, kad turbūt net nesuprato, kas jiems atsitiko. Panašiai atrodęs Darius tuo metu miegojo. Vandeniui pradėjus semti automobilį, nė vienas iš jų net nebandė gelbėtis, nors Andrius teigia abu purtęs ir šaukęs, kad reikia kažką daryti. Prieš pat prarandant sąmonę, jis dar pamena, jog, sukaupęs paskutines jėgas, išgrūdo Jūratę per pravirą vairuotojo langą.

Pirmieji, pasak Z.Tekorienės, ligoninėje sąmonę atgavusio Andriaus žodžiai, pasakyti jai telefonu, buvo „Nepyk, mama.“

Savaitgalį Andriui buvo prasidėjusios komplikacijos – abipusis plaučių uždegimas, ėmė sukti sąnarius, tačiau, atrodo, pavojus praėjo pro šalį. „Kai parsivešiu sūnų į namus, pirmiausiai, kai jis sutvirtės, nuvažiuosime su Andriumi į Palangą padėkoti jį iš mirties nasrų išplėšusiam pasieniečiui, – teigia Z.Tekorienė.
Greta Čižinauskaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.