Į sėkmę reikia orientuoti jau mokykloje

„Tik skurdas ir vargas du mano draugu”. Taip 19-ajame amžiuje rašė poetas. Šiandien, dvidešimt pirmajame amžiuje, jo žodžius pakartotų beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. Pažvelkime į šių dienų Lietuvos skurdą ir vargą iš mokslo pozicijų.

Sugalvota daug įmantrių žodžių, kaip pavadinti skurdą kitaip, kad šis žodis nerėžtų ausies. Socialinė atskirtis, galimybių mažėjimas, motyvacijos stoka – specialistai visaip mėgina pagrįsti savo samprotavimus apie skurdą kaip socialinį reiškinį.

Skurdas yra skurdas

Skurdo kategoriją mėgindamas apibrėžti Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis prisipažino, kad nemėgsta žodžio „skurdas” ir dažniau jį keičia „ėjimu link gerovės”. Bet ilgame pašnekesyje apie dabartinę Lietuvos situaciją skurdą teko minėti ne kartą.

Mokslininkas braižė didįjį ir mažąjį skurdo ratus. Didysis – tai skurdo lygmuo, apimantis šeimą ir atsikartojantis jos vaikų gyvenime. Mažąjį ratą instituto direktorius įvardijo kaip ekonominį neaktyvumą arba nedarbą. Taip pradeda tarpti socialinė atskirtis. Žmonės neturi pajamų išgyventi, senka jų galimybės išsilaikyti. Šie visuomenės nariai tampa priklausomi nuo socialinės paramos.

„Analizuojant skurdą ryškiausiai šviečia nepakankamos pajamos. Tam apibrėžti vartojame ir specifinį terminą, išskirdami dirbančius skurdžius. Jų, beje, esama daugiausia. Tai patvirtina atlikti tyrimai Europos Sąjungos valstybėse”, – teigė mokslininkas.

Jaunimo nedarbo problemos

Pasak Gruževskio, net Didžiojoje Britanijoje dirbančių skurdžių yra daugiausia. Ką daryti? Atsakymas aiškus – išmintingai paskirstyti pajamas. Kai šeima ilgesnį laiką negauna lėšų arba neprotingai jomis disponuoja, ji pasmerkta skursti. Tėvai negali investuoti į vaikų išsilavinimą. Jie neišgali pirkti knygų, enciklopedijų, kompiuterių, nekalbant jau apie keliones, užsiėmimus mokamuose būreliuose. Vadinasi, jie ir savo atžalas pasmerkia būsimam skurdui.

Lietuvoje nėra tokio baisaus skurdo, kokį galima pamatyti kai kuriose vargstančiose valstybėse. Mūsų padangėje skurdą galima įvardyti kaip socialinę atskirtį. „Jeigu einame gerovės valstybės link, turime įveikti skurdą”, – sakė Gruževskis. Jo manymu, apie ateitį vaikai turi būti pratinami mąstyti jau mokyklose. Dabar jie neorientuojami įsigyti profesijos, o juk nuo to labiausia priklauso perspektyva gauti darbo.

Pasak Gruževskio, jau penktos ar šeštos klasės mokiniams reikia diegti motyvaciją dirbti, orientuotis, kas vyksta darbo rinkoje. Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad mūsų valstybėje nesubalansuota bendrojo lavinimo ir įdarbinimo sistema. Darbdaviai ir pedagogai turėtų priimti solidarius sprendimus.

Programos ir išlaikytiniai

Skurdo mažinimo programų turime labai daug. Galioja visa pašalpų teikimo sistema. Bet ar tai neugdo bejėgiškumo ir nenoro būti išlaikytiniais? Pasak Gruževskio, žmonės mažai informuojami apie paslaugas ir garantijas. „Vadinasi, jomis dar ne visi ir pasinaudoja. Reikia skatinti žmonių aktyvumą”, – teigė mokslininkas.

Rokiškio rajono savivaldybei buvo pasiūlyta pusė milijono litų iš valstybės biudžeto įrengti socialinės paramos centrą. Savivaldybė atsisakė lėšų, pateikusi argumentą, kad nepajėgs tokio centro išlaikyti. Mat reikės mokėti algas etatiniams darbuotojams. Niekas iš valdininkų nesusimąstė, kad ten, kaimo centre, uždaroma mokykla. Vadinasi, tuoj pat atsiras darbą praradusių pedagogų. Jiems teks mokėti pašalpas. Žinoma, iš to paties biudžeto. Tad kaip vertintinas atsisakymas steigti centrą?

Ar apsimoka dirbti?

Pasak mokslininko Gruževskio, pasyvios skurdo mažinimo priemonės – pašalpos – neturi teigiamų pasekmių siekiant mažinti skurdą. Dabar valstybė garantuoja kiekvienam neturinčiam pajamų žmogui 185 litų socialinę pašalpą per mėnesį. Įsivaizduokime, bedarbių šeima – vyras ir žmona gauna 370 litų per mėnesį. Ar apsimoka vyrui ar žmonai ieškoti darbo ir eiti dirbti už minimalią algą – 500 litų? Juk kiek padaugės išlaidų! Nuvykti į darbą. Dirbant reikės pavalgyti, reikės pasirūpinti tinkamais drabužiais. Tyrimai rodo, kad socialinės pašalpos gavėjui apsimokėtų dirbti, jeigu jis gautų apie 800 litų algą. Pašalpų ir menkų atlyginimų sistema neskatina žmonių dirbti. Tokia yra šeimų skurdinimo teorija. Vadinasi, reikia nuosekliai mažinti socialines išmokas. Jau svarstoma, ar nevertėtų sugrįžti prie senos schemos, kai buvo kompensuojama tik 40 proc. valstybės teikiamų pajamų užtikrinimo. Kitą sumą reikėdavo užsidirbti.

„Socialinės paramos objektai yra šeima. Tačiau jai skiriamas menkas dėmesys. Būtent šeimai išsaugoti turi būti teikiama socialinė parama, neverčiant jos priklausyti nuo pašalpų. Būtina didinti pašalpas vaikams ir jaunimui”, – sakė Gruževskis, įvardijęs šią problemą kaip jautrumo stoką.

Sėkmingos integracijos garantas

Kol kas Lietuvoje socialinė parama nepasiekia pagrindinio tikslo. Pašalpa duodama, mėginant užmerkti akis prieš skurdą. Tačiau ta pašalpa yra investicija, ir iš jos reikėtų sulaukti vaisių.

„Kokie vaisiai galimi iš teikiamų pašalpų? Labai paprasti. Pavyzdžiui, jeigu duodame pinigų vaiko mokslui, tai ir turime sulaukti rezultato. Tarkime, tas vaikas įstos studijuoti į aukštąją mokyklą, ir tai galima laikyti teigiamu rezultatu. Socialinės paramos politikos tikslas turi būti ne pinigai, o rimta investicija, padėsianti mažinti socialinę atskirtį ar nelygybę. Juk pinigai išleidžiami labai greitai”, – teigė Gruževskis.

Mokslininko manymu, reikia ugdyti socialiai kryptingas pastangas įveikti skurdo anatomiją. Ne pajamos ir jų dydis šiandien lemia skurdą, o pastangos skient jį įveikti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.