Sausio saulė, pradėjusi iš naujo skaičiuoti metus, kasdieną kopia vis aukštyn.
Įdomu, kokių išdaigų dar galima tikėtis iš smarkiai vėluojančios baltosios viešnios? Juk rašytiniuose šaltiniuose išlikę pasakojimai apie stiprius sausio šalčius, kuomet varnos sušalusios negyvos žemėn akmeniu krisdavo. Štai 1322 m. Baltijos jūrą buvo sukaustę storiausi ledai, o 1496 m. ledų sukaustyta Palanga iš jų pajėgė išsivaduoti tik vasaros poilsio sezonui prasidėjus!
Nors sausis vadinamas šalčiausiu metų mėnesiu, bet maždaug kas penkeri metai tokį titulą atiduoda gruodžiui, o kas treji – trumpiausiam mėnesiui vasariui. Keista, bet maždaug kartą per 30 metų šalčiausiu būna ir kovas. Sausio gamtos peizažuose, kaip senovinėse nuotraukose, paprastai dominuoja tik dvi spalvos: balta ir juoda. Niūrią trumpų, tamsių dienų nuotaiką retsykiais praskaidrina atskridusi sniegena. Dzūkai ją sniegučiu vadina, o Ignalinos krašte švelniu Monikėlės vardu. Pro langą negali atsigrožėti jos spalvų kontrastingumu: smalos tamsumo galvelė, nuo balto sniego atsispindi puošni raudonos spalvos skraistelė. Neretai prie namų atskrenda ir zylės. Bočiai sakydavo: „Zylė trobon, žiema kieman.” Jei šie paukšteliai iš pat ryto pradeda čirpti ar belstis į langą, šalčiai tikrai sustiprės.
Senoliai, prognozuodami orus, pasikliaudavo ir varnomis. Medyje tupinti nuo šalčio ir vėjo pasišiaušusi varna pranašauja smarkų atšalimą. Jei varnos pažeme skraido ir prie namų lesalo ieško, kitądien storai pasnigs. Jei jos būriais vis ratus suka ir užkimusiais balsais kvarksi, snigs.
Sausio 25-ąją užkopsime ant pusiaužiemio aukštumos. Nuo jos jau skubėsime į pavasarį. Paprastai per pusiaužiemį meška žiemos guolyje verčiasi ant kito šono, o barsukas išlenda iš olos gryno oro įkvėpti. Bet šiemet kažin kaip bus. Gruodį jie dar buvo neįmigę kietu žiemos miegu. Pusiaužiemio dieną reikia stengtis praleisti našiai ir sėkmingai. Ne veltui sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo.