Dar visai neseniai smėlio dėžėje žaidęs vaikas negrįžta namo sutartu laiku, o jo striukės kišenėje randate cigarečių. Taip, tai paauglystė – kritinis amžiaus tarpsnis, kai jūsų atžala viena koja stovi vaikystėje, o kita žengia į suaugusiųjų pasaulį.
Dažnai sakoma, kad paauglystė – krizė vaikui, tačiau iš tiesų šiuo sudėtingu laikotarpiu krizė ištinka ir jo tėvus.
Kartų skirtumai
Paauglys ima ieškoti savęs, formuoti savo principus ir nuostatas, kurios dažnai nesutampa su tėvų nuomone. Požiūris įvairiais klausimais pradeda visiškai skirtis. Pavyzdžiui, paauglys mano, kad pas draugus galima išeiti ir nepranešus tėvams, o šiems toks vaiko elgesys kelia nerimą ir yra visiškai nesuprantamas (juk vaikystėje jie nuveždavo ir parsiveždavo savo atžalą iš draugų). Be to, kai kurie paaugliai šiurpina tėvus ne tik pernelyg liberaliu mąstymu, poelgiais, bet ir išvaizda (įsiveria auskarus į įvairias kūno vietas, nešioja apiplyšusius ir gerokai per plačius drabužius). Tėvai savo vaiką vis dar laiko mažu, o paauglys jaučiasi esąs suaugęs, todėl pyksta, kai nepaisoma jo nuomonės. Tada įsiplieskia konfliktai, kyla įniršio priepuoliai. Dėl visų minėtų priežasčių tėvų ir jų atžalos santykiai tampa įtempti, namie dažnai trankomos durys, kartkartėmis net surinkama: „Aš jūsų nekenčiu!”
Tėvų klaidos
Jeigu vaikas pavėluoja grįžti iš kino ar krepšinio treniruotės, nederėtų kelti isteriškų scenų ir pakeltu tonu klausti: „Kur tiek laiko buvai?” Iškart užsipuldami, kritikuodami ir bardami tėvai teigiamų rezultatų nepasieks. Pirmiausia reikėtų numaldyti savo nepasitenkinimą ir ramiai pasiteirauti, kodėl vaikas vėluoja.
Nepatartina kategoriškai pareikšti: „Jei nesusitvarkysi kambario, gali pamiršti draugo gimtadienį.” Tokie „į kampą varantys” reikalavimai gali sukelti neigiamą jau gerokai ūgtelėjusio vaiko reakciją.
Kad ir kaip paauglys išvestų iš kantrybės, tėvai privalo susitvardyti ir nekelti prieš jį rankos. Smurtas – didžiulis orumo įžeidimas, nes vaikas jau jaučiasi suaugęs. Maža to, ateityje jis pats gali imtis prievartos prieš silpnesnius ir, tikėtina, prieš savo atžalas.
Tėvams derėtų vengti ir „pranašysčių” bei skeptiškų komentarų: „Pamatysi, tau nepavyks…”, „Neklausysi manęs – eisi gatvių šluoti”. Prisiklausę tokių neigiamų prognozių vaikai pradės blogiau save vertinti ir kitą kartą jau nebesiims iniciatyvos.
Pasak psichologų, didžiausia tėvų klaida – nuolat priminti vaikui, kad paaukojo jam visą gyvenimą, o dabar nesulaukia nei dėkingumo, nei pagarbos. Atžalos auga greitai ir turi savo gyvenimą. Tėvai turėtų įsiklausyti ir padėti vaikams tapti savarankiškiems, o ne nuolat kaltinti dėl neatidumo jiems.
Krizės sušvelninimas
Suaugusiųjų pasaulis paaugliui atrodo tikra laisvė – darau tai, ką noriu. Tačiau maištaujantis ir bet kokia kaina savarankiškumo siekiantis paauglys vis dėlto yra stipriai priklausomas nuo tėvų. Tai žinodami jie privalo padėti vaikams išgyventi šį laikotarpį. Psichologų nuomone, paauglys turėtų kuo aktyviau dalyvauti šeimos gyvenime. Su juo reikėtų tartis dėl visiems namiškiams svarbių dalykų: atostogų, buto ar mašinos pirkimo.
Išklausydami savo atžalos nuomonę (net ir nelabai reikšmingais klausimais) pademonstruosite, kad ji svarbi jums. Jei rengiatės pirkti naują televizorių, paklauskite vaiko, kokio šis norėtų, ir važiuodami į prekybos centrą pasiimkite jį drauge.
Leiskite paaugliui rinktis (pavyzdžiui, lankyti dailės mokyklą ar ne), tačiau susitarkite, kad jis privalės atsakyti už sunkius prasižengimus. Tarkim, už sukeltas muštynes mokykloje gaus mažiau arba kurį laiką visai negaus kišenpinigių.
Niekada nerėžkite paaugliui į akis skaudžios kritikos – tokio amžiaus vaikas ją labai rimtai priima. Vėliau tai gali turėti skaudžių pasekmių.
Parodytas pasitikėjimas ir vaiko pastangų įvertinimas tikrai neliks be atsako. Prisiminkite – svarbiausia, kad jūsų atžala suvoktų, jog suaugusiųjų gyvenimas yra ne tik laisvė, bet ir atsakomybė.