1991-ųjų rugpjūtį prie pat Vilniaus esančioje Juodšilių gyvenvietėje buvo įsteigta „Šilo” vidurinė mokykla. Taip siekta užtikrinti Rytų Lietuvos moksleivių mokymą ir ugdymą valstybine kalba.
Pirmaisiais mokyklos gyvavimo metais laikai dar buvo neramūs. Vilniaus krašte kunkuliavo antivalstybinės autonominės nuotaikos, iš Maskvos sklido grūmojimai jaunai atkurtai Lietuvos nepriklausomybei.
Laimė, Maskvos pučistų kėslai žlugo. 1991-ųjų rugsėjį tiesiog pratrūko Lietuvos tarptautinio diplomatinio pripažinimo lavina.
Nebėra „blogų dvasių”
„Šilo” vidurinė įsteigta vietoj buvusios nepilnamečių nusikaltėlių kolonijos. Visa mokyklos teritorija tebėra apjuosta tvirta gelžbetonio tvora, ant kurios praeityje dar buvo užringuota ir spygliuota viela.
Dabar madinga kalbėti apie tamsiąsias jėgas. Ar čia nuo anų laikų nebuvo užsilikę „blogų dvasių”? – klausėme „Šilo” mokyklos direktorės Rasos Agintienės. „Išvaikėm visas „blogąsias dvasias”, – sakė pašnekovė.
Sunkesnius laikus arba „blogąsias dvasias” savotiškai teprimena kai kurios skulptūros, kurias matėme eidami per teritoriją. Kaip jos atsirado? Pasirodo, jų yra trylika ir jas sukūrė Lietuvos dailės akademijos studentai per savo vasaros plenerus. Jie darydavo kursinius darbus ir dovanodavo mokyklai. Anot direktorės, vaikai mato tuos kūrinius, ir taip ugdomas jų supratimas apie meną, estetinė nuovoka.
Stipri mokyklos savivalda
Internete teko matyti, kad mokykla turi savo himną ir vėliavą. „Technologijų mokytoja su mergaitėm išsiuvinėjo vėliavą. Daug darbo įdėta. O himnui žodžius parašė jau baigęs mūsų mokyklą Šarūnas Eirošius, muziką – buvęs mokytojas Vydmantas Ruzgys. Jis giedamas iškilmingom progom po Respublikos himno. Tai ryški mūsų mokyklos bendruomenės atributika”, – sakė direktorė. Jos teigimu, mokyklos bendruomenė apskritai turi labai stiprią moksleivių savivaldą. Jie inicijuoja renginius, kelia problemas, kurias mato mokykloje, daro didelę įtaką svarstant jų draugų elgesį. Per moksleivių savivaldą jaunimas artėja prie bendresnės – vietos savivaldos ir šitaip bręsta kaip piliečiai. Aiškiau suvokiama, kas yra tautybė, kas yra pilietiškumas. „Šilo” vidurinėje iš 455 moksleivių šiandien yra 22 proc. lietuvių, kiti vaikai iš mišrių šeimų – lenkai, rusai.
Tai lėmė vietos sąlygos. Anksčiau jie dažnai nesuprasdavo, kas yra Lietuvos pilietis ir kaip tai derintina su tautybe. Dabar, Agintienės teigimu, supranta. Ir mokosi dalykų dėstomąja valstybine kalba.
Seniūno autoritetas
Mokinių savivalda veikia per savo tarybą, kuri sudaryta iš narių nuo aštuntos iki dvyliktos klasės. Prie mokinių tarybos dar yra seniūnų sambūris, per kurį informacija perduodama klasėms. Tarybą kuruoja mokytoja Sonata Astrauskienė.
Smalsu, ar iš mokytojų yra kas nors Juodšilių bendruomenės taryboje. Direktorė kol kas negirdėjusi, kad būtų aktyvi Juodšilių bendruomenė. Tačiau ji turi perspektyvų sustiprėti, nes ryškėja jos ašis – tikrai aktyvus seniūnas Tadeuszas Aszkelanecas, su kuriuo mokyklai tenka nuolat bendrauti svarbiais reikalais. Be to, seniūnas yra mokinių tėvų komiteto pirmininkas ir labai gerbiamas žmogus. „Šilo” mokykloje mokosi abu jo vaikai. Vietos žmonės mato šį pavyzdį ir leidžia vaikus į lietuvišką mokyklą.
Teko girdėti, kad mokykla sieks gimnazijos statuso. Pasak direktorės, nuo to pakiltų jų darbo įvertinimas, turėtų gerėti rodikliai. „Imamas trejų metų laikotarpis ir žiūrima: pažangumas, stojimas į aukštąsias mokyklas, lankomumas. Jeigu šie rodikliai gerėja ir mes atitinkam visus reikalavimus, tai galime tapti gimnazija. Norime taip įvertinti save. Tėvams tai irgi svarbu – vadinasi, mokykla vis auga, gerėja visi rezultatai”, – sakė mokyklos vadovė.
Renovacijos kaina
Plika akimi matomas gražiai atnaujintas visas mokyklos ūkis. Aginienės direktoriavimo metais renovuotas pagrindinis pastatas, dabar tvarkomas antrasis. Ne visos mokyklos tokios gražios. Kas čia lėmė? „Mes tiesiog pasitelkėm žiniasklaidą: rodė, rašė apie avarinę pastato būklę, kad vaikams nesaugu mokytis, ir pavyko išsimušti lėšų. Iki septynių milijonų litų”, – prisipažįsta pašnekovė.
Direktorė mums surengė nedidelę ekskursiją po atnaujintą mokyklą. Aplankėme gražiai pačių vaikų darbeliais išpuoštą antrokų klasę, pažvelgėme į dailės kabinetą, kur pamoką vedė jauna mokytoja Auksė Žukaitė, dar nedaug tesiskirianti nuo savo auklėtinių. Mokykla gyveno kasdieniu ritmu. „Šilo” vidurinėje, kopdamos iš klasės į klasę, moksleivis vis geriau įgunda būti aktyviu savo bendruomenės nariu.