Skaiva Jasevičiūtė – pramogų verslo atstovė, kasdien girdima radijo stoties M-1 eteryje, savaitgaliais matoma „Nacionalinėje muzikos lygoje”, sutinkama renginiuose, sako, kad jos gyvenime labai didelę vietą užima tyla. Skamba keistai, bet tai tiesa…
– Ar tiesa, kad dirbate net keturiuose darbuose?
– Taip. Dirbu televizijoje, radijo stotyje M-1, vedu renginius ir kartais parašau vieną kitą straipsnį.
– Nepavargstat?
– Ne, nes nedirbu visą darbo dieną: darbo dienomis vedu laidą radijo stotyje, penktadieniai ir šeštadieniai skirti renginiams, sekmadieniai – televizijai. O kai naktimis miegas neima, rašau straipsnius. Keliskart per metus įsisuku į darbų maratoną – dažniausiai vasarą ir prieš Kalėdas, nes tada tenka renginius vesti kasdien, ir visa tai daryti neapleidžiant kitų darbų. Tokiu metu miegu po kelias valandas per parą, o kai viskas baigiasi, leidžiu sau kur nors išvažiuot ir pailsėt.
– Ar taip bebėgdama neišsisemiat? Nebūna, kad, tarkim, rašot, o galvoj tuščia tuščia?
– Visiems taip būna. Mano darbas susijęs su kūryba, o kūryba ne šuniukas, kurį gali už pavadėlio tampyt. Jei galvoje tuščia, vadinasi, atėjo metas pailsėti. Bet džiaugiuosi, kad taip būna retai, gal todėl, jog mėgstu savo darbą. Juk sakoma: jei darbas – malonumas, kiekviena diena – laisvadienis.
– Ar įsivaizduojate save dirbančią ką nors kita?
– Be abejo, įsivaizduoju. Tik šiuo metu nėra noro kažko keisti. Manau, esu savo vietoj. Suprantu, kad visą gyvenimą ten pat nedirbsiu, todėl turiu įvairių planų ir pasiūlymų. Bet viskam savas laikas. Jis dar neatėjo…
– Atrodote labai užsiėmusi moteris. Ar niekas nevadina darboholike?
– Kad nesu darboholikė. Turiu begalę laisvo laiko ir kartais zyziu draugams, kad man trūksta veiklos. Darboholikas gali būti tas žmogus, kuris eina į darbą, sėdi viršvalandžius arba turi savo verslą, kuriam atiduoda visą savo laisvalaikį. Man dar taip nėra. Turiu daug laisvo laiko, galiu jį išnaudoti mažiems malonumams.
Skaiva – daugiau klausytoja negu kalbėtoja
– Ir kokie tie malonumai?
– Įvairūs: daug skaitau – tai didžiausias malonumas nuo mažų dienų. Mėgstu nedideles jaukias kompanijas, gerą vyną. Mėgstu vairuoti, jodinėti, sportuoti, keliauti ir kaip kiekviena moteris – leisti pinigus niekams. (Šypsosi.)
– Jūs tokia plepi ir aktyvi buvote nuo pat mokyklos laikų?
– Nesu nei labai plepi, nei labai aktyvi. Galiu išduoti paslaptį, kad esu labai ramus žmogus. Esu daugiau klausytoja negu kalbėtoja. Tikriausiai kaip ir daugelis žmonių, kurių darbas kalbėti, poilsio metu mėgstu patylėti. Bet vaikystėje uždara tikrai nebuvau, didžiąją dalį laiko praleisdavau tarp suaugusių žmonių, turėjau labai puikius ir demokratiškus tėvus, – tikriausiai tai ir nulėmė mano aktyvumą ir komunikabilumą. Beje, manau, kad aštrus mano liežuvis paveldėtas – tiek tėtis, tiek mama žodžio kišenėje neieško.
– Ką jūsų gyvenime reiškia tyla?
– Tyla – puikus dalykas. Nebijau jos, greičiau mėgaujuos ja.
„Pabliauni” ir dirbi toliau
– Ar būna taip, kad renginio dieną dingsta ūpas ir visai nėra noro kalbėti?
– Būna. Nieko nepadarysi, – tai, kad esu blogos nuotaikos, ne pasiteisinimas. Prieš keletą metų turėjau mylimą šunį (dabar turiu dar tris, bet jis buvo pirmasis). Jis buvo jau senas ir nusibaigė tą dieną, kai turėjau dirbti radijuje. Ašaros upeliais tekėjo, bet eteryje kalbėjau taip, kad niekas nepastebėtų. Per muzikines pertraukėles raudojau visu balsu, atėjus eterio laikui susikaupdavau ir šypsojaus. Aš dirbu žmonėms, stengiuosi juos pralinksminti, todėl, manau, neturiu teisės jiems rodyti savo bėdų, nuotaikų. Taip pat ir su renginiais – pasitaiko, kad būni pavargęs, alkanas, piktas. Bet tik pasiruošus eiti į sceną privalau pamiršti visas bėdas. Negi kam nors patiktų susiraukusi renginio vedėja? Man dažniausiai būna taip, kad visus rūpesčius padeda pamiršti žmonės, kuriems dirbu, kai pamatau jų šypsenas – užsimirštu. Pakartosiu – mėgstu savo darbą, o žmonės tikriausiai tai jaučia ir būna patenkinti.
– Kaip manot, ar su jumis sunku dirbti?
– Ne. Nesu aikštinga, nereikalauju sau per daug dėmesio. Manau, kiekvienas žmogus suvokia, kiek jis gali sau leisti. Vienam reikia persirengimo kambario, apsaugos ir elitinio mineralinio. Kitam užtenka organizatorių pagarbos, o tada tinka ir vanduo iš čiaupo. Save priskiriu prie pastarųjų.
– Nelaikot savęs žvaigžde?
– Ne. Kad esu žinomas žmogus – taip. Bet tai pasekmė darbo, kurį dirbu. Aišku, buvo laikas, kada buvo „faina”, kai einant gatve kalbindavo žmonės, žurnalistai prašė interviu… Visi perserga ta vadinamąja žvaigždžių liga – tai natūralu, juk paprastas žmogus netikėtai gauna daug dėmesio iš nepažįstamų žmonių ir nebežino, ką su tuo dėmesiu daryti, pradeda save pervertinti. O žodį „žvaigždė” sugalvojo patys žurnalistai ir paprasti piliečiai. Tie patys žurnalistai ir žmonės žodį „žvaigždė” taria su tokia panieka, kad net susimąstai, ar verta buvo į tą ekraną lįsti. Galėčiau suskaičiuoti vos kelis žinomus Lietuvos žmones, vadinančius save žvaigždėmis. Visi kiti tiesiog dirba savo darbą. Žvaigždės etiketė nori nenori priklijuojama.
Suprantu, kad klausytojams, skaitytojams ir žiūrovams norisi apie žinomus žmones žinoti kuo daugiau ir kuo labiau pikantiškesnių gyvenimo detalių. Juk nieko nėra smagiau, kaip apkalbėti svetimą. (Juokiasi.) Bet žinau, kad jei pasipasakosiu, su kuo miegu, kokias kelnaites nešioju, ką valgau, niekas nepasikeis. Kas mane mėgo – mėgs ir toliau, kas nevertino, už atvirumą vertinti nepradės. Labai gaila, kad Lietuvoje populiarumas vis dar matuojamas geltonosios spaudos puslapiuose išspausdintų nuotraukų ir straipsnių kiekiu. Beveik nebedaliju interviu, noriu, kad mane mylėtų arba manęs nekęstų ne už tai, kad pasipasakosiu, kaip atšvenčiau savo gimtadienį ar kaip pasikeičiau šukuoseną, o už tai, kaip aš dirbu.