Kavinės padavėjos jį atpažįsta iškart ir, nespėjusio nusivilkti palto, klausia, ko norėtų užsisakyti. „Baltos kavos”, – kaip visada pasako dainininkas Stasys Povilaitis.
Ne kartą teko pastebėti: kuo žmogus populiaresnis, tuo paprastesnis ir nuoširdesnis. Su tokiu lengva bendrauti. Susitikimas su vienu žinomiausių Lietuvos estrados dainininkų Stasiu Povilaičiu dar kartą tai patvirtina. Per pokalbį jis atvirai pripažins, kad populiarumas yra tas banginis, ant kurio laikosi visi atlikėjai, ir ir nusistebės: „Kaip galima nuo to pavargti?”
Devynios viešnagės Amerikoje
– Ar pirmą kartą Naujuosius metus sutikote taip toli nuo namų – Amerikoje?
– Pirmą. Pasiūlymą atvažiuoti gavau rugpjūčio mėnesį. Kadangi Lietuvoje siūlymai koncertuoti per Naujuosius metus būna spalio antroje pusėje, kad nesiblaškyčiau ir nedvejočiau, sutikau vykti į Čikagą.
– Kiek laiko ten praleidote, ar smagu buvo?
– Buvau trumpai – atskridau išvakarėse, gruodžio 30-ąją, kitą dieną – koncertas, atgal išskridau sausio 1-ąją. Buvo smagu, gera aplinka, puošni salė. Susirinko apie 350 žmonių.
Tuo metu, kai Naujuosius metus šventė Lietuva, bandžiau paskambinti, bet nebuvo jokios galimybės. Nežinau, ar ryšio nebuvo su Lietuva, ar su visa Europa. Susisiekti su Lietuva negalėjau net sausio pirmąją. Numačiau, kad gali būti problemų, todėl saviškiams paskambinau dar iš Amsterdamo, prieš sėsdamas į lėktuvą, skrendantį per Atlantą, ir gruodžio 30 dieną iš viešbučio Čikagoje.
– Vis dėlto tai buvo devinta kelionė į JAV. Turbūt esate nemažai pamatęs Amerikos? Gal jau ir išeivijos publiką pažįstate?
– Ateina ir naujai atvykusių, be to, vieni ateina į vieną koncertą, kiti – į kitą. Man teko koncertuoti Detroite, Bostone, Vašingtone, Niujorke, Baltimorėje, Filadelfijoje, Floridoje, Majamyje, Sent Pytersberge, Los Andžele, San Franciske… Lankiausi Las Vegase…
– Kazino?
– Taip. (Šypsosi.) Dar ėjau žiūrėti žvaigždžių. Pataikiau, kai koncertavo Liza Minnelli… Dar viešėjau Čikagoje, Lemonte. Regis, visus miestus išvardijau.
Ne savo rogėse
– Dažniausiai per Naujuosius metus koncertuojate. Ar yra tekę juos sutikti namie?
– Yra. Vienais metais nusprendžiau: niekur nedainuosiu. Buvau namie, sėdėjome už stalo. Po dvylikos, kai pašventėme, pažiūrėjome televizorių, pagalvojau: gal ir be reikalo taip padariau. Visi kolegos kaip žmonės dirba, o aš – namie. Pasijutau kaip ne į tas roges įsėdęs. Ir nusprendžiau daugiau neeksperimentuoti. Nuo tada per šventes visada dirbu – iki šiol. Tai jau įprotis.
– Jei savaitgalį ir per šventes nereikia dainuoti, jaučiatės kaip žmogus, kuris pirmadienio rytą neišėjo į darbą?
– Būtent. Jei per šventes sėdi namie, atrodo, kad kažkas ne taip.
Labiau patinka namie
– Kaip būna sausio 15 dieną, kai švenčiate savo gimtadienį?
– Esu dainavęs ir sausio 15-ąją.
– Prisipažinote publikai, kad jūsų gimtadienis?
– Ne. Jei kas nors žino, tegul. Kartais kas nors iš ansamblio lepteldavo per mikrofoną. Bet tai nebūdavo numatyta. Anksčiau tokių dienų niekas nežiūrėdavo. Būdavo filharmonijos koncertiniai planai. Važiuodavo kokių 12 žmonių grupė, ir niekam nė motais, kieno gimtadienis. Dabar gali pats reguliuoti: nori – koncertuoji, nenori – ne.
– Kaip švenčiate gimtadienius – audringai ar prie šeimos židinio?
– Dabar jau labai ramiai. Man labiau namie patinka. Yra buvę, kad nueidavome į kavinę, bet trumpam.
Pats vairuoja į koncertus
– Esate iš nedaugelio atlikėjų, kurie neturi vadybininko. Ar nebūtų patogiau organizacinius rūpesčius perkelti ant kieno nors kito pečių?
– Gal ir patogiau, bet… Šiek tiek išmanau šį darbą. Žinoma, šiuolaikinė vadyba skiriasi nuo tos, kaip ją suvokėme anksčiau – ypač dėl informacinių technologijų. Bet man pakanka asmeninių ryšių. Pats vairuoju ir nuvažiuoju.
– Pats sau vadybininkas…
– Ir kol kas tai mane tenkina.
„Tegul dainuoja”
– Į savo koncertus kviečiate ir kitus atlikėjus. Pastebėjau, kad neretai dainuojate su Rosita Čivilyte, Česlovu Gabaliu.
– Jie dar ir mano bičiuliai. Kartu dalyvaujame „Lietuvos” varjetė programose, esame artimiau pažįstami nuo tų laikų. Bet ne tik juos kviečiu, ir dažniausiai tai būna proginiai koncertai – jubiliejiniai ar festivalių. Šį kartą, sausio 22 dieną, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) bus moterų duetai. Kiekvieną kartą kitaip. Būna ir atvirkščiai – mane kas nors pasikviečia kartu dalyvauti koncertuose.
– Jus ne tik mielai kviečia, bet ir perdainuoja jūsų atliekamas dainas. Kaip į tai žiūrite?
– Tegul dainuoja.
Tarsi įnoringa panelė
– Manoma, kad tapti žinomam nėra taip sunku, kaip išlaikyti publikos dėmesį. Kaip jums sekasi – ar būna bangų, atoslūgių?
– Žinoma, būna. Publika – įnoringa panelė. Tai plūsta į koncertus, tai kitur pradeda eiti. Po kiek laiko vėl sugrįžta. Koncertų lankomumas yra neprognozuojamas dalykas. Visi prodiuseriai stebisi. Nežinia, nuo ko priklauso – nuo metų laiko ar mėnulio fazių. Atsakymų nėra. Tiesa, būna, kad laikas nepatogus: pavasarėja, visi nori į gamtą… Arba ankstyvą rudenį – kol lietuviai daržuose burokų nenurinko, nepriviliosi. (Šypsosi.)
– Vienas laikotarpis buvo turbūt visiems atlikėjams sunkus – atgavus Nepriklausomybę žmonės nenoriai ėjo į koncertus, teatrą, kitokius renginius. Tada ne vienas ieškojo kitokių būtų užsidirbti pragyvenimui – kas į Emyratus dainuoti važiavo, kas verslo bandė imtis. Kaip jūs tą metą išgyvenote?
– Tada dažniau pradėjau važiuoti į kaimiškas vietoves, kur žiūrovai mieliau lankėsi koncertuose. Man pavyko išvinguriuoti.
Į turgų ir parduotuvę
– Populiarus dainininkas nestokoja moterų dėmesio. Kaip į tai reaguoja žmona Birutė?
– Mano žmona išmintinga. Yra moterų, kurios pavyduliauja visko ir visų. Pažįstu tokių. O kai moteris išmintinga, skiria grūdus nuo pelų, šeima išlieka.
– Kas namie dažniau laiko samtį, šiukšlių kibirą išneša, į parduotuvę nueina?
– Šiukšles išnešu, samtį dažniau laiko žmona. Bet aš mielai apiperku. Nueinu į turgų, parduotuvę, nešioju sunkesnius krepšius. Manau, kad vyras turi ir uždirbti, ir parnešti.
– Kokios geriausios jūsų savybės, kokių trūkumų turite?
– Viena iš geresnių – tolerancija. Visa kam, išskyrus chamiškumą. Trūkumai? Gal nelabai tvarkingas buityje.
„Jie koketuoja”
– Į apkalbas, gandus, pavydą reaguojate jautriai ar nekreipiate dėmesio?
– Žiūriu filosofiškai – kaip į neišvengiamą dalyką. Kai esi populiarus, reikia su tuo taikytis. O ne taip, kaip jauni atlikėjai, kurie dejuoja, sako, kad viskas atsibodo. Jie koketuoja, meluoja patys sau. Kam apskritai jie būtų reikalingi, jei nebūtų populiarūs? Populiarumas yra tas banginis, ant kurio mes laikomės. Kaip galima nuo jo pavargti?
– Per koncertus nutinka ir nesusipratimų?
– Ko tik nėra buvę… Štai kartą man pasakė: „Nėra elektros, garso nebus”. Žiūrovai atsinešė žvakių, dainavau be akompanimento, konferansjė pasakiau, kad daugiau anekdotų paskaldytų. Išsivyniojome. Paskui atsirado elektra, ir koncertavome toliau.
– Girdėjau, kad jums nepatinka žodis „žvaigždė”.
– Nėra taip, kad priešinčiausi visomis keturiomis. Tiesiog anksčiau mūsų vartosenoje šito termino nebuvo. Kita vertus, žvaigždėmis dabar vadina visus. Tarkime, surenka gabių žmonių, iš kurių dar neaišku, ar kas išeis, ir juos taip vadina.
– Gal žiūrite televizijos muzikinius realybės šou ir panašias laidas?
– Kartais užmetu akį. Štai pažiūrėjau atranką į Eurovizijos konkursą. Galėtų nejuokinti žiūrovų ir nerodyti, o iškart atrinkti.
Dabar į šią atranką žiūriu kaip į humoristinę laidą. Kartu su komisija pasijuokiu, ir tiek. Jos nariai dar labai švelniai kalba…
– Jūs būtumėte griežtesnis?
– Mano humoras būtų kandesnis.
– Kadaise studijavote žurnalistiką. Gal kada pradėsite rašyti apie muziką?
– Turėčiau nebedainuoti, kitaip tai būtų neetiška. Bet tokios tikimybės, kad kada nors rašysiu, atmesti negalima.
– Interviu dalijate daug metų. Kokie klausimai labiausiai pabodę?
– Apie ateities planus, įdomiausią nuotykį ir labiausiai patinkančią dainą.
– Tada šito ir neklausiu.
Trumpai
Sausio 15 dieną, pirmadienį, vienam garsiausių Lietuvos estrados meistrų Stasiui Povilaičiui suėjo 60 metų. Šiomis dienomis jis repetuoja ir rengiasi proginiams koncertams: sausio 22 dieną LNOBT Vilniuje, sausio 27 dieną Žvejų rūmuose Klaipėdoje ir vasario 2 dieną Kauno sporto halėje.