Yra trys tikslo siekimo būdai: konkuravimas (kai dirbama siekiant pranašumo kitų atžvilgiu), kooperavimasis (bendradarbiavimas) ir nepriklausoma veikla (darbas, nesusijęs su kitų veikla).
Konkurencijos idėjos šalininkai operuoja keturiais mitais: 1) konkurencija – neišvengiama gyvenimo palydovė, būdinga žmogaus prigimčiai; 2) konkurencija žadina geriausias žmogaus savybes ir atskleidžia jų slaptas galimybes; 3) konkuravimas teikia malonumo; 4) konkuravimas stiprina charakterį ir pasitikėjimą savo jėgomis.
Čia norėčiau aptarti kiekvieną jų atskirai.
Įgimta ir įdiegiama
Teiginiui, esą varžytis su kitais žmogui būdinga iš prigimties, prieštarauja du kontraargumentai. Pirmas: bendradarbiavimas žmogui ne mažiau būdingas nei varžymasis; antras: rungtyniavimas nėra paveldimas požymis – jis išugdomas.
Psichologai Deividas ir Rodžeris Džonsonai, dirbantys vaikų auklėjimo srityje, pažymi, jog kasdienybėje žmonės labiau linkę pripažinti ir palaikyti būtent bendradarbiavimo principą, kadangi bendra veikla iš mūsų reikalauja mažiau dėmesio nei veikla su tikslu pirmauti.
Mes labai anksti imame mokytis konkuruoti su kitais. Pavyzdžiui, kai žiūrime per televizorių futbolo varžybas arba kai matome, kaip tėvas patraukia nuo kelio pretendentus į pareigas, kurių siekia pats, ir t.t. Kuo daugiau rungtyniavimo momentų mes savo gyvenime matome ir išgyvename, tuo stipresnį išsiugdome poreikį pralenkti kitus; ir atvirkščiai – įprotis dirbti komandoje leidžia mums apsieiti be pranašumo pojūčio.
Šis ryšys buvo įrodytas žinomo sporto psichologo Terio Orliko, vieno iš kooperatyvinių žaidimų teorijos pagrindėjų. Orlikas tyrė vaikų tarpusavio santykius žaidžiant bendrus žaidimus nuo ikimokyklinio amžiaus iki antrosios mokyklos klasės. Jis nustatė, kad du trečdaliai dešimtmečių berniukų ir mergaičių noriau žaidžia žaidimus, kuriuose niekas nepralaimi, nei tuos, kurie iškelia laimėtojus ir pralaimėtojus.
Psichologas Ešlis Montegiu įtikimai įrodė, jog nebendradarbiaudama visuomenė negalėtų egzistuoti. Žmogus evoliucijos prasme nuo vieno laiptelio ant kito palypėjo tiek, kiek buvo susitelkęs bendrai veiklai. Pavyzdžiui, tokį sudėtingą uždavinį kaip vaikų auklėjimas tėvai sprendžia kartu.
Požiūris, jog tik kova dėl egzistencijos leidžia išlikti labiausiai prisitaikiusioms rūšims, kultūros sąlygojamą konkurenciją projektuoja į gamtą. Kitaip tariant, šis požiūris pagrįstas tipišku „antropomorfinio” mąstymo principu.
Konkurencija ir asmens vertė
Kiekvienas iš mūsų tikriausiai buvo sutikęs žmonių, kurie nejaučia poreikio demonstruoti savo sėkmę ir jėgą. Jie daro tik tai, kas juos traukia, atitinka jų galimybes bei interesus. Tokius žmones mes laikome brandžiais ir nepriklausomais. Mus žavi tai, kad jie veikia ir kuria laisvai. Beveik visada tokie žmonės turi aukštą savivertę ir todėl nejaučia noro rungtis su kitais.
Mūsų kultūroje konkurencija yra labai paplitęs būdas kompensuoti baimę pasirodyti nieko vertam. Paradoksalu, tačiau būgštavimai dėl savo sugebėjimų visiškai nepriklauso nuo to, kaip žmogui sekasi realiame gyvenime. Ne tik nevykėliai, skurstantys ir gabumais neapdovanoti žmonės abejoja savimi. Ir daugelį tų, kuriuos lydi sėkmė, kamuoja abejonės dėl savo vertės.
Kodėl taip yra – sunku atsakyti. Mes negalime paaiškinti šio fakto vien tik negatyvia vaikystės patirtimi. Turi būti ir kitų priežasčių, kurių spaudžiami žmonės kamuojasi abejodami savo reikšme. Manau, jog svarbų vaidmenį čia vaidina atitrūkimas nuo įprastų egzistencijos sąlygų, žmogaus išstūmimas iš sėkmingų žmonių rato ir tam tikros dvasinės negalės.
Tačiau konkuravimas negali pakelti savivertės. Lenktyniaudami mes leidžiame savo gyvenimui tapti priklausomam nuo tam tikrų išorės sąlygų: teisėjų, sėkmės ar nesėkmės.
Kai su niekuo nekonkuruojame, patiriame visiškai kitokius jausmus. Dirbdami išvien su kitais, jaučiamės tvirčiau. Kuo aktyvesnis ir platesnis bendradarbiavimas, tuo labiau didėja tikimybė, kad kiti seks mūsų pavyzdžiu, noriau dirbs ir bendraus su mumis. Šiuo atveju mes nuolat jaučiame savo naudingumą ir vertingumą, suprantame, jog priklausome tik nuo savęs.
Konkurencija ir baimė
Kiekvienas žmogus, kuris yra patyręs žiaurią konkurenciją, nesijaučia tvirtai. Šis netvirtumas laikui bėgant ne išnyksta, bet stiprėja.
Darbo rezultatyvumas kenčia dėl streso, kurį sukelia konkurencija. Bijant suklysti, silpnėja išradingumas. Net mechaniškas veiksmų atlikimas žmogui gali sukelti stuporą, kuris savo ruožtu didina nepasitikėjimą savo jėgomis ir baimę.
Egzistuoja ir dar kita baimė – pergalės baimė.
Mes bijome priešiško pralaimėjusiųjų požiūrio į mus. Mes kremtamės, kai per mus kas nors pralaimi. Ir šie jausmai yra gana pagrįsti. Nugalėtoju žavimasi, bet jam ir pavydima. Mes žinome, jog daugelis neatsisakytų pasigrožėti, kaip nuvainikuojamas vakarykštis laimėtojas.
Psichoanalitikas Rolas Mėjus tyrė, kaip kyla baimė grupėje, ir priėjo išvadą, jog lenktyniavimas mūsų kultūroje yra dažniausia baimės priežastis. Jis susilpnina žmonių tarpusavio ryšius ir stumia link izoliacijos. Tas, kuris nuolat konkuruoja su aplinkiniais, jaučiasi vienišas. Svarbiausias – socialinių ryšių – poreikis nepatenkinamas. Dėl to žmonės linkę vengti situacijų, kuriose tenka varžytis.
Tačiau visuomenė griebiasi įvairiausių triukų, kad priverstų juos konkuruoti tarpusavyje. Pavyzdžiui, atsisakymas konkuruoti traktuojamas kaip silpnumas, nepaisant to, kad vengimas daryti kam nors žalą gali būti sveikų tarpusavio santykių požymis.
Konkurencija ir kūrybiškumas
Rungtyniavimas blogai veikia ne tik augančio žmogaus charakterį, bet ir jo mąstymo būdą. Kai pasaulis dalomas į laimėtojus ir pralaimėtojus, pro akis praslysta daugybė niuansų. Šis ribotas požiūris į pasaulį – didelė kaina, kurią mes mokame už norą tapti nugalėtojais.
Mes dažnai nepastebime ir tokio svarbaus fakto, kad rungtyniavimas žmogų nuasmenina. Juk rungtynės gali vykti tik tada, kai visi pripažįsta vienodas vertybes ir siekia vienodų tikslų vienodomis priemonėmis. Individualybė pasitraukia į antrąjį planą, ir dėl to nukenčia kūrybinis aktyvumas.
Kūrybinio aktyvumo esmė – tai žmonių nevienodumas, jų minčių originalumas ir ryžtas suabejoti jau anksčiau priimtų sprendimų tikslingumu.
Konkurencija ir evoliucija
Pirmykščių tautų tyrinėtojai vis dažniau linksta prie minties, jog mūsų protėviai galėjo išgyventi pirmiausiai dėl savo gebėjimo veikti kartu, o ne dėl agresijos, gamybos įrankių panaudijimo ar galvos smegenų apimties.
Kitaip nei primatai, ankstyvųjų žmonių bendruomenių nariai paisė bendros veiklos principų. Praėjusio šimtmečio 4-ajame dešimtmetyje Margareta Mid įtikinamai parodė, jog pirmykštės bendruomenės, išlikusios iki šiol, išsiskiria gebėjimu veikti grupėmis. Prie panašių išvadų priėjo ir futurologė Rajan Aisler.
Prisiminkime, kokie gi argumentai mums būdavo pateikiami konkurencijos neišvengiamybei žmogaus gyvenime įrodyti.
Zigmundas Froidas savo koncepciją kūrė iš prielaidos, jog konkurencija yra esminis mūsų egzistencijos principas. Froido modelis giliai įleido šaknis į mūsų kultūrą.
Garsusis psichoanalizės metodo kūrėjas teigia, kad žmogus yra egoistinė būtybė, pirmiausiai ieškanti malonumo. Skiriamasis jo bruožas – agresyvūs instinktai. Pagal Froidą, konkuravimas neišvengiamas, jis prasideda jau tėvų ir vaikų santykiuose. Kovos dėl meilės kulminacija yra Edipo kompleksas: tėvas suvokiamas kaip varžovas, motina – kaip apdovanojimas už pergalę.
Neofroidistai, o ypač Karena Horni, laikosi kitos koncepcijos.
Darbas arba lenktynės
Pasak K. Horni, konkurencinės kovos troškimas yra nepasitikėjimo savimi bei žemos savivertės kompensacija.
Žmogus nuo pat vaikystės taip dažnai girdi, jog turi būti geresnis už kitus, kad galų gale įtiki, kad konkuravimas yra efektyvaus darbo sąlyga. Šis įsitikinimas yra persmelkęs visą mūsų kultūrą. Tačiau naujausi psichofiziologijos ir pedagogikos atradimai rodo, kad geriausių rezultatų pasiekiama ne konkurencinėmis sąlygomis, o priešingai: žmogus padaro daugiau, kai nejaučia spaudimo.
Kolektyvinis darbas yra kai kas daugiau nei paprastas sugebėjimas veikti grupėje. Čia būtina tam tikra užduotis, kurios rezultatas priklauso nuo bendrų veiksmų, ir bendras tikslas, kurį pasiekus kiekvieno grupės nario sėkmė tiesiogiai priklauso nuo visos grupės veiksmų sėkmės. Praktikoje tai reiškia, jog vyksta ne tik pasikeitimas idėjomis, bet ir resursų bei pareigų paskirstymas, ir galų gale tai, kad kiekvienas grupės narys dalijasi jos sėkme.
Moksleiviai mokosi geriau, kai dirba grupėje, kurioje visi vieni kitiems padeda. Žinoma, skeptikai abejoja, kad iš to išlošia ir geri, ir blogi mokiniai, tačiau mes teigiame, kad ne tik silpni ir vidutinių gabumų vaikai jaučia tokios mokslo proceso organizacijos pranašumus, bet ir talentingieji jaučiasi geriau.
Kaip išryškinti negatyvų lenktyniavimo poveikį? Pirmiausiai būtina atriboti du visiškai skirtingus dalykus: įtemptą darbą ir veržimąsi pralenkti kitą.
Jeigu dirbdami mes susikoncentruojame į tai, kad įrodytume savo pranašumą, dėmesys iškeltam uždaviniui sumažėja. Jam atlikti energijos skiriama mažiau.
Mes padarome viską, ką sugebame, kai dirbame įsitraukę, susidomėję. Tai vadinama vidine motyvacija. Ji akivaizdi, kai mes susipažįstame su naujais, sudėtingais ir įdomiais mums dalykais. Išoriniais motyvatoriais (pinigai, įvertinimai, pripažinimas) mes negalime pakeisti vidinės motyvacijos.
Tyrimai rodo, jog išorinė motyvacija negatyviai veikia vidinį užsidegimą. Jeigu motyvas tik išorinis, veiklos malonumo nėra, – rezultatas blogesnis.
Konkurencija ir prigimtis
Jeigu gali rinktis, žmogus paprastai vengia situacijų, kuriose juntamas varžybų elementas ir yra galimybė pralaimėti. Paprastai vengiame ir garbės trokštančių asmenų, kadangi instinktyviai jaučiame, jog konkuravimas iš principo yra kai kas nenatūralaus.
Tuomet kodėl gi mes įsitraukiame į kovą?
Pirma, konkuravimo principas įsiskverbė į visas gyvenimo sritis, pirmauti skatinama visais lygiais. Mums sunku nuo to atsiriboti.
Antra – mes imame konkuruoti vildamiesi atsikratyti slaptų abejonių savo pačių galimybėmis. Pergalė prieš varžovą mums sukuria savo vertės padidėjimo iliuziją. Troškimas būti geresniam, sėkmingesniam, protingesniam, labiau mylimam už kitus, – visa tai yra deficitinio pasitikėjimo savimi kompensacija.
Visi žmonės turi įgimtą norą puoselėti polinkius ir talentus, kurti ir išreikšti save. Tai įrodė žinomas psichologas Abrahamas Maslou. Tačiau dalis žmonių tik tuomet jaučiasi komfortiškai, kai jiems pavyksta aplenkti kitus.
Veikla dėl pirmavimo visuomet susijusi su įtampa, ji įgauna manijos pobūdį, kadangi ant kortos pastatoma ne tik sėkmė ar nesėkmė, bet savigarba. Tačiau ši kova neturi nieko bendra su asmenybės tobulėjimu.