Džulija Roberts sutiko įgarsinti voriukę Šarlotę praėjus dešimčiai dienų po to, kai pagimdė dvynukus Heizel ir Finą (jie gimė 2004 metų lapkritį). Dabar Džulija ir jos vyras operatorius Denis Moderas bei vaikai, kuriems jau dveji, gyvena rančoje kalnuotoje grafystėje Taos, Niū Meksiko šiaurėje. Neseniai aktorė patvirtino, jog laukiasi trečiojo vaiko, kuris turėtų gimti vasarą.
Džulija sako išmokusi megzti, žiūrėti „muilo operas” ir, žinoma, keisti vaikams sauskelnes. Kad paįvairintų šeimyninio gyvenimo monotoniją, ji sutiko vaidinti Brodvėjaus teatre Ričardo Grinbergo pjesėje „Trys lietingos dienos” du pagrindinius vaidmenis: pirmajame veiksme – ekscentriškąją pietietę gražuolę Nen, antrajame – jos motiną. Kritikai nebuvo palankūs Roberts sceniniam debiutui.
Praėjusį rudenį aktorė nusifilmavo Maiko Taisono filme „Čarlio Vilsono karas”. Ji vaidina teksasietę aukštuomenės liūtę, įtikinusią Teksaso kongresmeną Čarlį Vilsoną (Tomas Henksas), kontroliavusį slaptą modžahedų finansavimą karo su rusais metu, palaikyti afganistaniečių kovotojus. Šis filmas dalyvaus šiųmetėje kovoje dėl „Oskarų”.
Džulijos vyras per pastaruosius porą metų dirbo septyniuose filmuose („Misteris ir misis Smitai”, „Deja Vu”, „Žmogus voras-3” ir kt.).
Niekas nežino, kas darosi už jų rančos durų, bet draugai kalba, kad kartais jie vienas kitą varo į įsiūtį. Džulija – pedantė, stengiasi kontroliuoti situaciją, Denis – ramesnis. Vis dėlto jiedu laikomi stabilia Holivudo pora.
„Man nereikia pagiriamųjų recenzijų ir apdovanojimų – mano gyvenime jų buvo užtektinai. Aš tik noriu, kad mano vyras būtų laimingas, o vaikai sveiki”, – sakė Roberts po „Šarlotės voratinklio” pristatymo.
Marko Tveno knygoje „Tomo Sojerio nuotykiai” yra epizodas, kai Tomas atsitiktinai užmuša vorą ir tuoj pat ima melstis prašydamas atleidimo. O jūs ar žudote vorus?
Dabar kur kas rečiau. Tai nėra paprasta, nes mano namuose auga du maži vaikai. Aš stengiuosi įsivaizduoti, kad vorai – taip pat kažkieno vaikai, ir man jų pasidaro gaila. Aš įdedu juos į stiklainėlį ir išnešu iš namų, nors tai ir ne pats maloniausias darbas.
„Šarlotės voratinklis” primena, jog žudyti vorus – blogas ženklas. Ką dar sako šis filmas?
Kai kurie žmonės gali pagalvoti, jog tai, kas nutinka filme, yra stebuklas. Bet labai dažnai stebuklai vyksta mūsų kasdieniame gyvenime, tik mes nekreipiame į juos dėmesio.
Sako, vaikystėje Jūs tikėjote, kad esate vienintelis žmogus žemėje, galintis kalbėtis su gyvūnais?
Taip, todėl aš svajojau tapti veterinare. Bet svarbiausia – man norėjosi būti ypatingai, o mokykloje buvau laikoma vidutinybe. Aš nebuvau nei žaisminga, nei sportiška, nemokėjau sklandžiai kalbėti ir niekada nebuvau gražuolė.
Jūsų herojė Ketrin Vilis filme „Monos Lizos šypsena” sako: „Gera žmona visada savo vyrui leidžia suprasti, kad jis namuose šeimininkas.” Jūs irgi taip manote?
Aš manau, kad geri tarpusavio santykiai negali būti pagrįsti manipuliacijomis.
O kuo pagrįsti Jūsų santykiai su vyru?
Aš šia tema dažniausiai meluoju. Turiu galvoje, meluoju viską, kas liečia mano asmeninį gyvenimą.
Iš kur kilo kalbos, kad Jūsų tėvai negalėjo apmokėti sąskaitos, kurią jiems pateikė ligoninė už Jūsų gimimą, ir tai padarė kaimyninė šeima – Martino Liuterio Kingo?
Nežinau, bet tai kliedesiai. Mūsų šeimos tikrai gyveno kaimynystėje ir draugavo, o Martino vaikai mokėsi mano tėvų aktorystės mokykloje.
Jūsų tėvai išsiskyrė, kai buvote penkerių?
Maždaug tiek. Kartą paklausiau savo sesers Lizos, kodėl jiems reikėjo aštuoniolikos metų, kad suprastų, jog vienas kito nemyli. Bet dabar aš jau nepaklausčiau tokio klausimo. (Kai Džulijos tėvai išsiskyrė, ji su mama ir seserimi išsikraustė į Smirnos miestą, o brolis liko su tėvu Atlantoje. Bet Džulija kasdien kalbėdavo su tėvu telefonu ir susitikdavo savaitgaliais. Aktorystės mokykla žlugo dar prieš tėvų santuokos subyrėjimą, todėl Džulijos mama susirado sekretorės darbą, o tėvas ėmė pardavinėti siurblius. – Aut. past.)
Jūsų tėvas netrukus po skyrybų mirė.
Man kažkodėl nepasakė, kad jis serga vėžiu, todėl jo mirtis man buvo netikėta.
Kaip tai paveikė Jūsų gyvenimą?
Manau, jog netekti kurio nors iš tėvų vaikystėje – tai tas pats, kas prarasti tikėjimą stebuklais. Bet mes su sese buvome labai artimos ir manęs taip pat neapleido jausmas, kad tėvas visada šalia, nors ir ne fiziškai. Aš visąlaik su juo kalbėdavausi, ir iki šiol man tai yra natūralu.
Kokį jį prisimenate?
Rudos akys, garbanoti plaukai ir graži kalba. Man atrodo, kad jis buvo labai kantrus ir suprasdavo malonumų reikšmę.
Į kurį Jūs labiau panaši – į tėvą ar į motiną?
Į tėvą. Iš mamos man atiteko tik nosis. (Džulijos santykiai su patėviu nebuvo geri, dėl to kildavo problemų su mama. – Aut. past.)
Ar dėl savo asmeninių problemų esate linkusi kaltinti tėvus?
Ne, aš niekada neturėjau tokio įpročio. Žinot, esu išsaugojusi vaikystės nuotrauką, kurioje tupiu parke ir ragauju kažkokį mėšlą, kurį ten radau. Manau, tėvai nėra kalti dėl to, kad jų vaikams taip maga paragauti visokių šlykštybių.
Amerikoje vaikai anksti pradeda užsidirbti savo reikmėms. Kada ir kur pradėjote Jūs?
Aš radau kasininkės darbą vietinėje picerijoje, kai man buvo trylika metų. Paskui dirbau batų parduotuvėje, užkandinėje ir dar ledainėje. O baigusi mokyklą išvažiavau į Niujorką, kur Liza mokėsi aktoriaus meistriškumo, o Erikas jau buvo gavęs „Oskaro” nominaciją už filmą „Traukinys bėglys”. Mes su seserimi pragyvenome viename kambaryje dvylika metų.
Kuo Jūs užsiėmėte Niujorke iki tol, kol išgarsėjote „Gražioje moteryje”?
Aš lankiau aktorystės klases, bet nejaučiau malonumo. Nuėjau į nedidelę agentūrą, bet ir ten negavau darbo. Kai Erikas gavo pagrindinį vaidmenį filme „Raudonas kraujas”, įtaisė mane fermerio dukters vaidmeniui. Atsimenu, Erikas pasakė: „Nieko tokio nereikia daryti – tik šmėkstelti kadre.” Paskui aš dalyvavau filmuojant keletą filmų ir televizijos šou… Kai gavau Vivianos vaidmenį „Gražioje moteryje”, svėriau dešimčia kilogramų daugiau nei reikia ir žinojau kur kas mažiau nei reikia.
Ką Jūs žinote dabar, ko nežinojote tada?
Aš žinau, kad bloga taika geriau už gerą karą.
Apie Jūsų su broliu santykius nesiliaujama kalbėti. Erikui tikriausiai nebuvo lengva pripažinti Jūsų pranašumą Holivude? Juk jis pirmas iš šeimos tapo aktoriumi.
Mes išties seniai bendravome, bet jeigu mūsų šeimoje įvyksta kas nors svarbaus, mes randame būdą, kaip pasiekti bendrą vardiklį. Man šeima labai svarbi.
Jūsų turite namus Los Andžele, Niujorke, bet vestuves su Deniu Moderu atšokote rančoje Taose. Ir vaikus ten auginate.
Tai mano slėptuvė, ten niekas neprimena apie Holivudą, išskyrus scenarijus, kuriuos man siunčia mano agentūra.
Ar tiesa, kad Jūs mokate vairuoti traktorių?
Taip, tai ne sunkiau nei vairuoti džipą. Svarbiausia – turėti planą, kad šiaip sau nesiblaškytumei po laukus.
Sakoma, gyvenimą nugyventi – ne lauką pereiti. Kaip jaučiatės prie 40 metų slenksčio?
Man patinka tapti vyresnei, nes aš turiu puikią šeimą. Tai reiškia, jog aš galiu matyti, kaip auga ir bręsta mano vaikai. Ir mėgautis gyvenimu su savo vyru.
O nauji vaidmenys..?
Neseniai pasirašiau kontraktą dėl Loli Vinstron romano „Laimė parduodama į vienas rankas” prodiusavimo. Aš vaidinsiu moterį, kuri, išduota vyro, nutarė pati valdyti savo likimą.
Jūs įpratusi savo likimą valdyti pati.
Aš nuolat užsiimu savianalize ir stengiuosi priimti sprendimus, kurie iš principo turėtų pagerinti mano gyvenimą.