Buvo rugpjūčio antroji pusė. Vieną sekmadienį gavome direktoriaus leidimą pažvejoti Kintų karpyne jo nurodytame tvenkinyje.
Apie 10 val. suradome žūklavietę, patogiai įsitaisėme krante ant kelio palikę žigulį (tokį su Albertu turėjome). Meškeres atitolinome vieną nuo kitos per 10 metrų: juk ne pirmą kartą gaudome tvenkinyje karpius, žinome, kaip jie užkibę duodasi į šonus ir gali supainioti valus. Krantą pasirinkome tokį, kad užmesti meškeres patogiau būtų.
Viskas padaryta, galima ir prie mašinos atsistoti – iš ten geriau matyti.
Iš pradžių kibimo nelauk: leisk žuvelėm apsidairyti, neprošal ir pamaitinti.
Taigi žiūrime į tvenkinį, laukiame ir tikime savo dalia. Paskutinėmis naujienomis persimetame.
Pirmą kibimą aš pamačiau. Pakėlė raudoną ilgą plūdę, paguldė ant šono ir ėmė tempti. Žaibu prišokau prie meškerės, trūktelėjau ir pajutau, kad turiu. Pamažu traukiu, o karpis priešinasi, „veda” į šoną. Pagaliau turiu jį ant kranto. Gražuolis, gal 600 gramų. Albertas nė žodžio pastabos: mat viską dariau teisingai.
Taip jau buvo: ir antrasis man užkibo. Maždaug toje pačioje vietoje. Panašus. Tokiu pat būdu ant kranto atsirado.
Po to sekė pertraukėlė. Kadangi pūtė vėjukas, susėdome į mašiną, bet gerai matėme plūdes.
– Kas čia dabar? – pašoko Albertas. – Mano meškerę tempia į tvenkinį.
Kol prišoko prie jos, meškerė plaukė tolyn nuo kranto. Albertas nelaukė: nusimovė kelnes ir trumpikėmis šoko į tvenkinį. Keliais mostais pavijo plaukiančią meškerę čiupo ją ir ėmė traukti į krantą.
– Ar turi ką? – klausiu.
– Atrodo, – atsako.
Pasiekęs dugną (buvo negilu), persimetęs per petį meškerę, Albertas išsitraukė gražų karpį.
– Matai, užmečiau meškerę, o neužfiksavau, palikau trumpą valą. Tai ir reikėjo išsimaudyti, aiškino situaciją žvejys.
Karpis stipri žuvis.
Kibimas buvo neblogas. Nuotaika žvali, kalbos netrūko. Prie mūsų tvenkinio daugiau mėgėjų neprisiklijavo. Spėjome ir sumuštinį suvalgyti.
Į pavakarę mūsų tinkleliuose buvo turbūt po dešimt karpių. Lyg ir užtenka.
Albertas pritvirtino savo laimikį prie šakelės, įmerktos į vandenį ir panoro paeiti toliau prie žolių: gal, sako, kokį auksinį karpį sugausiu. Nuėjo. Palikau vienas. Didelio noro meškerioti nebuvo. Pakaks šiam kartui. Kad visuomet taip būtų. Ėmiau kviesti Albertą: gana.
Gal po dešimt minučių jis ateina nieko nepešęs. Ima ruoštis į namus. Apsidairo ir riebiai nusikeikia: kur mano žuvys?!. Prišokau ir aš. Iš tiesų jo tinklelio įmerkto nėra. Žvilgteli jis į mane, atseit gal aš pajuokavau. Supratęs, kad juokai menki, ima braidyti senojoje vietoje. Tinklelio nėra. Ant meškerės užsidėjo blizgę ir su ja ėmė košti vandenį. Nėra. Nušvilpti niekas negalėjo, nes aš visą laiką buvau. Nieko kito neliko Albertui: vėl mautis kelnes, bristi į tvenkinį ir ieškoti tinklo. Nedidelė tekančio vandens srovė galėjo nunešti ir tolyn, ir gilyn. Žuvys juk gyvos buvo!
Kokį dešimt minučių graibydamas mano bičiulis ir braidė, ir plaukiojo, kojomis ieškodamas tinklelio.
Laimei, jį rado paplaukusį nuo kranto. Ištraukęs pasigedo kelių karpių, kuriems pavyko išsprukti į laisvę.
Ilgokai Albertas burnojo save, nesikalbėjo su manimi. Tik vėliau supratęs, kad nuo žioplumo vaistų nėra, aprimo. Gerai, kad dar ir paskutinės taurelės nebuvom baigę.
Namo važiavome su gera nuotaika, linksmi, pasišaipydami iš tos žūklės.
Taisyklė tokia: žvejyboje visko būna.