Nepabūgę vėjuoto oro (svarbu, kad nelijo), mano trys bičiuliai anądien pasuko į Mingę. Vietos žinomos, mėgiamos.
Iš pradžių žvalgyba: kur krantas patogesnis, mažiau vėjo.
– O ką, jei persikelti laiveliu į kitą krantą? – pasiūlė vienas.
Kodėl gi ne.
Šešias dugnines sumetė į Mingę. Vėjas beveik neužpučia. Nešalta. Lieka laukti ir tikėtis. Masalų turėjo įvairių. Šį kartą nutarė bandyti su kukurūzais, pirktais parduotuvėje.
Rudens gamta. Niekas nepasakys, kad beveik sausio vidurys, kai Mingė gulėdavo po storoku ledu. Tokia apniukusi, pilka gamta didelio grožio nesukelia. Bet ne tas žvejui svarbiausia: kibimo norisi tikėtis.
Vyrams desantas pavyko. Kuojų jau surado.
Tiesa, migruoti teko, bet didelių plotų nereikėjo apeiti.
Po pusdienio darbo tinkleliai buvo turtingi: kas 25, kas 30, o kas ir visą kibirą kuojų sužvejojo.
Ką su ta žuvimi daryti, kiekvienas žino. Pagal savo skonį išdžiovins ir mėgausis prie alaus bokalo.
Dar kitas sutvarkęs, švariai paruošęs, sumala, prideda lašinių gabaliukų ir pateikia ant stalo skanius kotletus.