Negailestingas laikas prieš aštuonerius metus nusinešė didįjį, nepakartojamą, neišbraukiamą teatro artistą Vytautą Kanclerį.
Vytautas Kancleris – pirmasis artistas, 1945 metais išėjęs į Klaipėdos teatro sceną, kurioje po šešerių metų pertraukos suskambėjo lietuviškas žodis. Nuo 1939 m. kovo Klaipėdos scenoje skambėjo tik vokiečių kalba, o Vytautas vedė pirmąjį lietuvių teatro koncertą, miestą grąžinus Lietuvai. Dar po metų jis tapo legendiniu Žilvinu „Eglėje žalčių karalienėje” – pirmajame pokariniame lietuviškame spektaklyje.
Jis mirė per anksti, nors mirties laikas neturi matavimo. Tik mūsų atmintis suskaičiuoja, palygina nesuskaičiuojamus, nepamatuojamus dalykus. Ne vienam dar atrodo, kad jis gyvas, kad jis – vis dar mūsų teatro scenoje, grimo kambariuose, Teatro aikštėje ar miesto gatvėse. Vytautas Kancleris buvo tikras Klaipėdos simbolis, o simbolius ištrinti sunku, gal neįmanoma.
Dabar jam būtų aštuoniasdešimt. Mes kartu pradėjome pokarinio Klaipėdos teatro epopėją. Greta buvome pirmojoje premjeroje. O vėliau – daugelyje spektaklių, daugelį metų, daug dienų ir vakarų teatro ir ne teatro gyvenime jis buvo įspūdingas, aukštas gražuolis, sportiškas, inteligentiškas. Kito panašaus artisto mes neturėjome.
Kūno graciją, minkštą ir skambų baritoną jis atsinešė iš vaikystės ir jaunystės. Nuo motinos, kuri buvo choro dainininkė, nuo tėvo, kildinusio save iš Austrijos grandų. Vytautas Kancleris buvo Dievo apdovanotas aktorius. Jis turėjo viską, kad taptų didžiu artistu. Jis juo ir buvo iki pat mirties, visus penkiasdešimt metų, praleistų scenoje.
Garsiu ir mylimu artistu jis tapo nuo pat pirmojo spektaklio, nors tobulu scenos meistru dar reikėjo tapti. Jo artistiškumas augo kartu su vaidmenimis, jis suspindėjo tik po kelerių kūrybinių ieškojimų, įtempto darbo metų. Tam padėjo ir ne vienas režisierius.
Vytautas suvaidino daugiau nei šimtą vaidmenų, o tiksliai – 138. Buvo tarp tų vaidmenų ir tokių, kurie seniai užsimiršo, ypač žengiant pirmuosius žingsnius scenoje. Tačiau kai atėjo branda jo menas giliai įtakojo visą Klaipėdos dramos teatro veiklą.
Galingus, neužmirštamus vaidmenis net suminėti nelengva, nes sąrašas būtų ilgas. Bet ir sąrašas neatgaivins to, kuo scenoje buvo Vytautas Kancleris: karaliumi, princu, aistringu ir įsimylėjusiu jaunuoliu, padaužišku jūrų vilku, revoliucijos maištu ir krauju… O buvo jis ir tinginys Vingių Jonas, legendų velnias ir dievas Čičinskas, senas ir išmintingas vaikų namų pedagogas Matulionis. Tragedijos, komedijos, kino filmai…
Vytautas buvo viso teatro širdis, daugybės švenčių, jubiliejų, vestuvių, ekskursijų į tolimas šalis organizatorius. Jis buvo guodėjas ir gelbėtojas ištikus bėdai ar nelaimei. Nuo 1946 m. iki mirties – Teatro draugijos skyriaus pirmininku, įvairių Klaipėdos miesto švenčių organizatoriumi. Kiek kartų jo ereliškas profilis sveikino linksmas Jūros švenčių minias, rankose laikant jūrų dievo Neptūno trišakį!
Vytautas mirė nelauktai, netikėtai. Spektaklis „Jasonas” tapo jo gulbės giesme. Į vieną 1997 metų pavasarį skelbtą spektaklį jis jau nebegalėjo ateiti, nors teatras buvo čia pat, tereikėjo pereiti gatvelę. Jėgų pakilti jau nebuvo, nors jo siela buvo ne bute, ne kambaryje – scenoje.
Vytautas Kancleris buvo, yra ir bus, kol stovės Dramos teatras, kol girdėsis čia vaidinusių artistų balsų ir žingsnių aidai, kol auksinėmis raidėmis spindės visų Anapilin išėjusiųjų teatro kūrėjų vardai Atminimo lentoje.
Balys Juškevičius
„Vakarų ekspresas”