Klaipėdos parodų salės Jūros šventę pasitiko naujų meno ekspozicijų maratonu. Visos parodos veiks ne tik šventinį savaitgalį, bet ir dar dvi-tris savaites, tad siūlome turiningą ekskursiją į meno pasaulį.
Delfinų piešiniai
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) Lietuvos jūrų muziejus pristato unikalią delfinų piešinių parodą „Viskas pasaulyje kalba ta pačia kalba”. Joje eksponuojama daugiau nei dvi dešimtys piešinių, kuriuos nupiešė Lietuvos jūrų muziejaus augintinės delfinės Gabija ir jos dukra Glorija.
Gabija – delfinariumo senbuvė, šio triuko buvo išmokyta veik prieš dešimt metų, o Premija paveldėjo iš mamos talentą ir piešti bandė nuo pat mažumės, pamėgdžiodama mamą. Abiem delfinėms šis užsiėmimas suteikia daug džiaugsmo. Piešimo technika nesudėtinga: delfinas suspaudžia dantimis teptuką ir po keleto staigių galvos mostų popieriaus lapas lieka išmargintas ekspresyviais trijų spalvų potėpiais. Spalvų gama – geltona, žalia, raudona – buvo pasirinktos pagal Lietuvos vėliavos spalvas.
P. Domšaičio galerijos vedėja Kristina Jokubavičienė sako, jog iš pirmo žvilgsnio delfinų piešiniai gali pasirodyti panašūs, tačiau įsižiūrėjus juose galima įžvelgti spalvų bei atspalvių skirtumų, netgi įvairias nuotaikas. „Palyginti su žmonių meno pasauliu, delfinų piešiniai yra arčiausi abstrakcionizmui. Spalvų sąskambiai, dėmės, nutekėjimai – visa tai, ką modernusis menas eksploatavo XX amžiuje, matyti ir delfinų piešiniuose”.
Marinistinė fotografija
Smiltynėje, Jūrų muziejaus vidutiniame žvejybos traleryje „Dubingiai”, atidaryta Savelijaus Golubevo fotografijų paroda „Toli nuo kranto”.
Klaipėdiečiui jūrininkui, fotografui marinistui Savelijui Golubevui šiemet sukako 70 metų. Tai tikras jūros gyvenimo metraštininkas, vaizdais fiksavęs XX amžiaus vidurio ir pabaigos Lietuvos jūrininkų bei žvejų kasdienybę, nors nėra baigęs fotografijos mokslų, niekada neturėjo fotolaboratorijos ar studijos.
Visi jo darbai sukurti ankštoje laivo kajutėje arba blokinio namo buto vonioje. Nepaisant to, Savelijus Golubevas – pripažintas fotomenininkas, daugelio respublikinių ir tarptautinių parodų dalyvis, konkursų laureatas. Ilgiau nei du dešimtmečius jo fotografijas spausdino to meto laikraščiai.
Sigito Staniūno tolima – artima jūra
Bene ryškiausias Jūros šventės parodų maratono įvykis – vilniečio dailininko Sigito Staniūno naujausių tapybos darbų parodos atidarymas Baroti galerijoje ir Dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3,3a).
Nuolat po pasaulį keliaujantis menininkas, eksponuojantis savo kūrybą garsiausiose ne tik Vakarų Europos, JAV, bet ir tokių egzotiškų kraštų kaip Indonezija, Brazilija parodų galerijose ir muziejuose, klaipėdiečių ir miesto svečių dėmesiui pristato įspūdingą daugiasluoksnės tapybos kolekciją.
Šiai parodai autorius atrinko dvejų pastarųjų metų laikotarpio kūrinius, kurių dauguma dar niekur nerodyti į Klaipėdą atkeliavo tiesiai iš S. Staniūno studijos.
Pats autorius šią savo parodą vadina „Tolima artima jūra”. „Aš į meną žiūriu labai rimtai. Tapyba man nėra džiazas ar gyvenimo būdas. Tai – mano tikėjimas. Rengtis šiai parodai pradėjau prieš metus. Tada sužinojęs, kad paroda bus atidaryta mūsų mieste prie jūros Klaipėdoje ir dar jūros šventės metu specialiai nuvykau į Vietnamą, kad kurį laiką praleisčiau prie tolimiausios alternatyvios Baltijai Kinijos jūros. Kodėl? Mane domina dvasiniai dalykai. Paprastus gyvenimo dalykus tapyboje paverčiu dvasinėmis metaforomis. Jūra mano kūriniuose gali būti ir meilė, ir žiedas, kurį mes auginame savo viduje ir daugybė kitų dalykų. Tai – universali kalba. Todėl manau kad ši kolekcija bus suprantama ir šešerių metų vaikui ir aštuoniasdešimt penkerių metų senoliui, ir bet kurio socialinio sluoksnio žmogui”, – trumpai pristatė savo kūrybos ekspoziciją S. Staniūnas.
Meno vėduoklė
„Klaipėdos galerija” (Bažnyčių g. 4/Daržų g. 10) Jūros šventės proga dovanoja gaivaus meno gūsį parodą-projektą „Vėduoklė”.
Klaipėdos menininkai L. Sakalauskienė, A. Kliševičius, G. Oškinytė-Eimanavičienė, O. Šimaitytė-Račkauskienė, D. Žalnieriūtė, L. Vėgėlienė, E. Poškutė-Pumputienė, B. Andriekutė, S. Bertulis bei svečiai iš kitų Lietuvos miestų A. Anziulytė, J. Vosyliūtė improvizuoja gilias tradicijas turinčia vėduoklės tema.
Pasak parodos kuratorės D. Žalnieriūtės, šis projektas menininkams buvo lengvas, šmaikštus žaidimas. Vėduoklė jo objektu pasirinkta neatsitiktinai. „Vėduoklė įdomi savo elegantiška, plastiška forma, o taip pat kaip labai moteriškas aksesuaras, ne tik puošiantis, bet ir leidžiantis pasislėpti, koketuoti”, – apibendrino projekto dalyvių improvizacijų kelius D. Žalnieriūtė.
Dauguma parodos dalyvių yra moterys grafikės. Galbūt todėl ir ekspozicija moteriškai santūri, lakoniška. Bene ryškiausias išskirtis šios parodos bruožas – natūralumas. Autoriai kaip susitarę savo kūriniuose naudoja gamtinius motyvus, improvizuoja su natūraliomis medžiagomis – džiovintais augalais, medžio lakštais, vilna.
V. Rusecko vampyrai ir ampyras
„Navalio” viešbučio galerijoje (Herkaus Manto g. 23) Kultūrų komunikacijų centras pristato kauniečio tapytojo Virgio Rusecko naujausių kūrinių kolekciją.
Menotyrininkas Ignas Kazakevičius V. Rusecko parodą pavadino „Vampyrai ir ampyras”. Vampyrais jis vadina senus daiktus, kuriuos dailininkas tapo, o ampyru V. Rusecko tapybos stilių.
„Jo paveikslai nesprendžia nei globalinių, nei buitinių problemų. Jo tapyba – nėra meditavimas ties popieriaus gniužulu ir jo kampuotu šešėliu, nėra ir saloninis daiktų mistifikavimas. Tai mūsų aplinkos stebėjimas. Lengvas, duslus – pseudoprabangos, antikvaro, relikvijos įvaizdžiu apgaubęs buities krislelius. Šie paveikslai kultūringai erzina primindami apie prarastą laiką gėlėtose vaikystės pievose”, – poetiškai kalba apie ekspoziciją I. Kazakevičius.
Paklaustas ką galvoja apie tokį keistą jo ekspozicijos pavadinimą pats autorius paprašė pasiteirauti ko nors lengviau. „Tiesiog pats nesugalvojau kaip pavadinti šią parodą. Galvojau, gal pavadinti tiesiog „Daiktai”, tačiau kažkaip banalu”, – samprotavo menininkas.
Iš tiesų, ne vien daiktus, tokius kaip seni džinsai, vartų fragmentas ar kolona, tapo V. Ruseckas. Jo paveiksluose apsigyveno ir augintinė papūga ir Kauno senamiestyje klajojantis šuo.
Neatsitiktinai sakau „apsigyveno”, nes V. Rusecko paveikslai, nors ir labai minimalistiniai, atrodo labai gyvi. Objektų dinamikos efektą dailininkas sukelia rinkdamasis asimetrišką kompoziciją, supriešindamas vaizduojamą daiktą ir foną. Fono tapymui V. Ruseckas skiria didžiulį dėmesį. Pagal nuotaiką renkasi jo spalvą, kurią užtepa smulkiais potėpiais, keliais sluoksniais, kartais dekoruodamas ažūriniais ornamentais.
Jurga Petronytė
„Vakarų ekspresas”