Alytiškis kompozitorius Alvydas Jegelevičius per prabėgusį pusmetį į pasaulį paleido du seniai išnešiotus kūdikius: įteikė dovaną savo melodingų kompozicijų gerbėjams – populiarių dainų rinktinę „Nakvynė Saulės namuose” ir neseniai pasirodė pirmoji jo poezijos rinktinė „Keletas vakar šiandien motyvų ir vienintelis prašymas”. Poezija – tai naujasis kūrėjo amplua.
Vaikystės dekoracijų pavydėtų ne vienas vaikas
„Vasaros diedukų Zorubų vienkiemyje už Kaniūkų tilto, lakstymas nuo kalno į panemunę, šalia almanti upelė Alovėlė, karvės, kolchozo avys, visokie pavojingi pokario radiniai – tai tokios vaikystės dekoracijos, kurių galbūt galėtų pavydėti daugelis vaikų. Ir močiutės Marijos akys, raudoni skruostai, jos dainos ir nepaprastas gerumas”, – nostalgiškai į prisiminimus panyra Alvydas Augustinas. Ir, žinoma, Nemunas, pavasarį laužiantis ledus su tokia galinga jėga ir viliojantis smalsų, judrų vaiką pavojingų nuotykių kupinon kelionėn nuo lyties ant lyties. Didžioji upė, tarsi į vieną vagą sunešanti dviejų šeimų istoriją, likimus. Vienoje Nemuno pusėje – mamos tėvų Zorubų vienkiemis, kitoje, Nemunaičio kaime, – Jegelevičių tėvonija.
Tų spalvingų vaikystės dekoracijų atodangų, švelnaus prisilytėjimo prie brangių žmonių bei gamtos, refleksijų, filosofinių įžvalgų kupina A.Jegelevičiaus eilėraščių knyga.
Didelis-mažas Dzūkijos vaikas kaip literatūrinės kūrybos įkvėpėjus (ne, tai tikrai ne per skambiai pasakyta!) mini savo alytiškius mokytojus. Ne vien lietuvių kalbos ir literatūros. Jį mokę pedagogai buvo tikri senieji inteligentai, kuklūs, paprasti, nuo ilgo dėvėjimo blizgančiais švarkų atlapais, kerintys tokia nenusakomai didele vidine šviesa, kurios, būdamas vaikas, gal ir neįvertini. Tik vėliau savyje aptinki sudygusius kadais pasėtus gėrio, išminties želmenis. Didžiausios pagarbos verti mokytojai Jonas Mikulevičius, Vytautas Mockevičius, Algirdas Martinaitis, Algimantas Matulionis, Strazdas, Ipolitas Kiaunė, Pijus Andziulis…. Anksti tėvo netekusiam vaikui jie ramindavo ir tėviškos globos, patarimo, palaiminimo ilgesį.
Klasės auklėtoja Mačniova, kadais į pamoką pavėlavusiam suplukusiam penktokui su natų aplanku mestelėjusi: „Na, va, kompozitorius atėjo…” Tuokart klasės draugai juokėsi, juokėsi… O auklėtoja nė neįtarė nuspėjusi Alvydo ateitį. Nors pirmąjį eilėraštį jis parašė gerokai anksčiau nei pirmąją dainą.
A.Jegelevičius įsitikinęs – žmogų kuria žmogus. Kaip ir jį – protėviai, seneliai, tėvai, keturios mamos seserys. Savo dėmesiu, meile, pavyzdžiu. Tėvas Vytautas, mokytojas, dėstęs muziką, gražiai piešęs, puikiai smuikavęs ir dainavęs, tragiškai žuvęs Karagandoje, buvo garsiojo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago mokinys. Senelis Juozapas Zoruba – Vanago žvalgas ir ryšininkas, vėliau – Vorkutos tremtinys, kartu su kitu seneliu – Petru Jegelevičiumi – kovojęs už laisvę 1919-ųjų metų nepriklausomybės kovų savanorių gretose. Jų ir bendražygių atminimui patriotines tautines dainas, susibūrę į ansamblį „Gedimino vyrai”, dainuoja Alvydas drauge su bičiuliais aktoriais Vidu Petkevičiumi, Sauliumi Sipaičiu bei operos ir estrados solistu Petru Zaremba. Per šventes koncertuoja vilkėdami uniformas – visi jie yra Šaulių sąjungos ne rikiuotės nariai.
„Poeto puikybę uždariau iki šio amžiaus”
Poetinę kūryba kišti ne į stalčių, o atiduoti skaitytojui „kaitino” ir bičiulis Jurgis Kunčinas, žinojęs, jog Alvydas seniai rašo, skaitęs jo eilėraščių, o prieš išeidamas palikęs priesaką: „Alvydai, būtinai išleisk šitą knygą. Tu – poetas”.
Eilėraščiai į rinktinę dėliojosi jau seniai. Tačiau regėdamas, pažindamas daug pripažinimo, garbės, dėmesio ištroškusių poetų, A.Jegelevičius sakosi pajėgęs savyje pažaboti panašius „polėkius”. Kaip pajėgė išsiveržti ir iš muzikinės bohemos, pasakyti „sudie” estrados „žvaigždės” spindesiui ir … vargui: „Iš filharmonijos išėjau pakankamai jaunas, nes turėjau kitų interesų – mokytis, įgyti išsilavinimą. Pamatęs kitų poetų puikybę, savąją uždariau savyje iki šio amžiaus. Buvau sau pasakęs, kad šitame, naujajame, amžiuje, išleisiu knygą”. Žodį „puikybė” Alvydas taria autoironiškai, jis lengvai slysteli nuo lūpų, nepalikdamas nė menkiausio įtarimo apie didžiąją nuodėmę.
Daug kuo besidominčio – literatūra, istorija, filosofija, senųjų civilizacijų kultūra – kūrėjo dar vienos tylios, privačios studijos – kalbos koncentracija, kondensacija. Siekis vengti daugžodžiavimo, išgryninti poezijos eilutę, kad nebūtų nė vieno nereikalingo žodžio, palikti daug erdvės pačiam skaitytojui – jo suvokimui, jo minčiai.
Idealas – šykštus ir nuostabiai talpus paprasto kaimo žmogaus, kuriančio kasdien ir nežinančio, koks yra iškalbingas poetas, žodis. „Jie sugeba pasakyti taip, kad apstulbsti – kalbos perlai! Sakai žmogeliui: „Štai, koks gražus ežeras”. O jis: „Nu, tai kų cia, visadu tep buvo”. Mano močiutė išvažiavo į Palangą, o grįžusi tik nusuko akis į šalį: „Man čia gražiausia” – ir ašara bumpt…”
Vyro stiprybė ir šiltame žodyje, ir ašaroje…
Vienoje iš interneto svetainių šalia naujojo populiarių dainų albumo „Nakvynė Saulės namuose” įvertinimo penkiomis žvaigždutėmis yra ir šiltas atsiliepimas: „Prisipažinsiu, jog iki šiol nežinojau, kad tokias puikias dainas kaip „Pirmosios gėlės”, „Vaikystės šviesa”, „Sesuo Ieva” parašė A.Jegelevičius. Malonu klausytis”. Tai įtikinamas atsakymas į priešleidybines Alvydo abejones – ar verta, juk tas dainas daugelis gerai žino.
A.Jegelevičius seniai apsiprato su tuo, kad didžioji pripažinimo dalis paprastai atitenka populiarių dainų atlikėjams, o kompozitorius lieka nuošaly ar net užmaršty. Romantikai, klausydamiesi, sakykim, „Balto lino gyvenimo”, nubraukia jaudulio ašarą ir taria: „Gerai sukūrė tas Bagdonas…” (dainą drauge su kolege Kristina Kazlauskaite atliekantis aktorius Vladas Bagdonas – A.Ž.). Pats Alvydas, parašęs per 200 dainų, neretai išgyvena savotiško atradimo džiugesį: „Iš klausytojų patiriu įdomių akimirkų. Per kokį nors renginį girdžiu kalbant: „Kokia nuostabi daina! Norėčiau susipažinti su jos kompozitoriumi.” O aš stoviu šalia, tyliu ir galvoju: „Kaip gerai, daina gyvena…” Autorinio vakaro metu kitas suglumęs gerbėjas stebisi: „Tai jūs šitą dainą parašėt? Maniau, Gorbulskis ar Bražinskas.”
A.Jegelevičiaus muzikinė kūryba – gausi ir įvairi kaip jo poezijos daugiabriaunės prasmės: muzika Lietuvos teatrų pastatymams (Lietuvos kultūros ministerijos premija už geriausią muziką vaikų spektakliui), miuziklai, kompozicijos televizijos, dokumentiniams, animaciniams filmams, choriniai kūriniai, orkestrinė, džiazo muzika. Tačiau pranašiški buvo šviesaus atminimo Eduardo Balsio žodžiai: „Kartais geriau daina nei simfonija”. Būtent dainos A.Jegelevičiui atnešė didžiausią populiarumą. Melodingos, lyriškos, nesaldžiai sentimentalios. Jausmingumo A.Jegelevičius nesidrovi: „Kai kas mano, kad vyriška pozicija – tai tarybine ideologija dvelkiantys užmojai „marš marš, pirmyn, nugalėsim, išgriausim, pastatysim”. Bet vyro stiprybė ir jėga ne čia. Ji – ir ašaroj, ir šiltam žody, ir švelniame prisilietime glostant vaiko galvelę. Kas nebijo sentimentų, tas nebijo pats savęs. Dažnai manome, kokie esam išmintingi, protingi, švaistomės postulatais, demonstruojame apsiskaitėliškumą. Betgi paprasti žmogiški dalykai yra bendri visiems. Nereikia atitolti nuo to žmoniškumo, nereikia bijoti naivumo, klaidos. Nebijoti net apsijuokti. Ypač šiais racionalumo laikais”.
***
Beklausant veržlaus, nuoširdaus Alvydo Augustino monologo, dėliojasi turbūt dar ne vieno būsimo rašinio eskizai. Jis išsitaria kaupiąs medžiagą, norįs parašyti apie savo senelius. Galbūt pats kada nors parašys ir apie legendinę Alytaus bigbyto grupę „Aisčiai”, kuriai vadovavo, apie solisto karjerą Juozo Tiškaus kolektyve „Estradinės melodijos”, savo, kaip vadovo, darbą „Vilniaus aiduose”, estrados scenos užkulisių nutikimus, sudėlios spalvingą bendravimo su lengvosios muzikos kūrėjais, atlikėjais, „žvaigždėmis” ir „žvaigždutėmis” (och, kaip jis nemėgsta šito žodžio!) kaleidoskopą. O kol kas jo gerbėjai teatsiverčia „Keletas vakar šiandien motyvų ir vienintelis prašymas”. Ir nuo pirmojo puslapio tepasileidžia neskubria tėkme autoriaus mintimis, jausmais, atodūsiais, būties apmąstymų labirintais. Knyga (beje, išspausdinta Alytaus spaustuvėje) skaitytojų jau laukia ir mūsų miesto knygynuose.
Aušra Žvinakevičiūtė