Kino režisierius Algimantas Maceina pristato filmą „Kad mano namai būtų pilni” apie žmones, bandančius išsivaduoti iš alkoholio ar narkotikų priklausomybės. Dokumentinės juostos kūrėjas pats gyveno Pilnų namų bendruomenėje, ne tik filmavo, bet ir laikėsi regulos, dirbo ūkio darbus.
Dokumentinio filmo „Kad mano namai būtų pilni” premjera vyks sausio 18 dieną „Skalvijos” kino centre. Kino juostoje pasakojama apie visuomenės atstumtus žmones, kurie, pasiekę gyvenimo dugną, bando vėl pakilti. Jie gyvena Dzūkijos miškuose įsikūrusioje Pilnų namų bendrijoje.
Kaip LŽ sakė režisierius Algimantas Maceina, į bendriją jis pirmą kartą nuvažiavo maždaug prieš trejus metus. „Mane ten nuvežė draugas”, – patikslino menininkas. Apsilankęs Maceina nusprendė, kad reikia kurti dokumentinį filmą. Dėl to režisierius dviem mėnesiams apsigyveno buvusioje sodyboje įsikūrusiame vienuolyne. „Kita vertus, tuo metu turėjau problemų dėl alkoholio”, – neslėpė Maceina. Filmavo pats kino juostos autorius. „Tai daryti buvo paprasta”, – sakė Maceina. Tiesa, kai kurie bendrijos gyventojai nenorėjo, kad būtų matyti jų veidai – tad filmo kūrėjas stengėsi jų nerodyti. Dokumentinėje juostoje galima bus išvysti kadrų ir su pačiu režisieriumi, jį nufilmavo vienas iš gyventojų. O paskutinę filmavimo dieną, per Žolines, kuriose dalyvavo per tūkstantį žmonių, buvo filmuojama dviem kameromis – Maceinai talkino žinomas kino operatorius Algimantas Mikutėnas.
Filmo „Kad mano namai būtų pilni” režisierius pasakojo, jog gyvendamas bendruomenėje pats laikėsi ten įprastos tvarkos – vienuolyno regulos, kaip ir visi kiti, dirbo kasdienius ūkio ir lauko darbus. Ar prie laisvo menininko gyvenimo būdo pripratusiam žmogui nebuvo sunku priprasti prie griežtesnės dienotvarkės? „Man labai patiko”, – sakė Maceina. Jis ir ilgiau ten būtų pagyvenęs, bet reikėjo baigti su filmu susijusius darbus.
Miškuose įsikūrusios bendruomenės šeimininkai – jos įkūrėjas kunigas Valerijus Rudzinskas ir penki vienuoliai. Ten gyvena ir apie penkiolika problemų dėl alkoholio ar narkotikų turinčių žmonių – vieni atvažiuoja, kiti bendriją palieka. „Mokamų reabilitacijos centrų yra daug, bet jie kainuoja brangiai, – teigė Maceina. – O toje bendrijoje gyvenimas nekainuoja, ten žmonės – iš visų pakampių. Jie turi galimybę pasveikti ne gydydamiesi vaistais, o per darbą, maldą ir Dievo gailestingumą.” Anot pašnekovo, pasveikti turi norėti pats priklausomybės kamuojamas žmogus.
Režisierius bendruomenės šeimininkams ir gyventojams jau rodė juodraštinį filmo variantą. Dokumentinės juostos pavadinimui žodžiai paimti iš Šv.Jono evangelijos. Režisierius prasitarė, kad prieš filmuojant kamera buvo pašventinta.