Kalvių puošmenos interjerui

Metalas atrodo šaltas, sunkus ir grubus tik tuomet, kai nėra kas jam įpučia gyvybės ir suteikia grakštumo

Lietuvių kalvių dirbinių galima pamatyti ne tik turtingiausių Lietuvos žmonių namuose, bet ir užsienio prekių kataloguose. Ne vienus metus lietuviai kalė metalą užsienio rinkai, savo meistriškumu ir darbo pigumu stebindami tenykščius meistrus. Šie gaminiai yra vertingi, nes meistrai neįperka brangių automatų, kurie užsienyje kalviškas detales štampuoja. Mūsiškiai beveik viską išties nukala rankomis.

Populiariausi gaminiai

„Balkonai, vartai ir laiptų turėklai”, – vardija populiariausius gaminius bendrovės „Kauno kalviai” vadovas Ričardas Kriukelis. Juokiasi prisiminęs pačią ilgiausią tvorą. „Vienam švedui nukalėme dvejus vartus ir kokį šimtą metrų pačios tvoros. Kiek mažesnė iškeliavo į Daniją. Tuomet, kai dirbome Skandinavijos rinkai, turėjome pusšimtį kalvių, o dabar tėra aštuoni”, – sako R.Kriukelis. Lietuviai metalinėmis tvoromis didelius sklypus apsitveria palyginti retai, dažniau yra gaminami puošnūs vartai.

Užsieniečiams mūsiškių kalvių dirbiniai jau pradeda atrodyti per brangūs ir užsakymai perkeliami į Kiniją. Lietuvių verslininkams tai blogai, tačiau vietiniams užsakovams – nauda, anksčiau meistrai ne visuomet domėdavosi „mažais” užsakymais.

Nors daugelis pageidauja metalo gaminių laukui, yra daug galimybių panaudoti juos ir namų interjere. Kaltinių šviestuvų ir lovų prireikia rečiau, o židinio įrankių komplektas yra labai populiarus, jo išvaizda gali būti labai skirtinga, todėl galima priderinti prie bet kokio stiliaus interjero.

Kaina taip pat priklausys nuo konkretaus užsakymo. Vienas dalykas, jei gaminys išlankstomas iš metalo ir tik keletas detalių yra nukaltos, kitas – jei nukalta viskas.

„Vienas architektas man kažkada sakė, kad amatas niekuomet netaps menu, o aš nenorėjau sutikti. Patys geriausi gero amatininko darbai dažnai yra jau menas”, – sako R.Kriukelis.

Metalas kaista anglies liepsnoje

Žaizdre kaista anglys, juose – metalo strypas. Kalvis Arvydas Sneigys ištraukia jį, deda ant priekalo ir kala raudoną metalą taip, kaip jis buvo kalamas dar prieš šimtmečius. Niekur nenuskubėsi. „Sunkiausia yra sugalvoti, ką darysi, o paskui jau lengviau”, – juokiasi Arvydas. Ateina žmogus, žino, kad jam reikia turėklų laiptams, o kaip jie turi atrodyti, įsivaizduoja labai abstrakčiai.

„Piešiame eskizą ant didžiulių kartono lapų, natūralaus dydžio ir vėl kalbamės su užsakovu. Taisome tas vietas, kurios jam nepatinka”, – sako Arvydas.

Užsakovai išplečia ir gaminių asortimentą. Pavyzdžiui, atneša apipavidalinti retus medžioklės trofėjus. Reikia sugalvoti, ką nukalti, kad mamuto iltis ar raganosio ragas gražiai įsikompanuotų ir neatrodytų tarsi kokia nuolauža.

„Užsakovas iš Švedijos atvežė grubią žvakidę ir paklausęs, ar tokių galėtume pagaminti, pasakė, kad pavyzdį labai saugotume, jis kainavęs keliasdešimt tūkstančių dolerių. Mes galvojam, juokauja, o pasirodo tai buvo 14-ojo amžiaus dirbinys – tikra vikingų žvakidė. Ją keliais būdais galima pakabinti laive ir ji puikiai išsilaiko siūbuojant”, – rodo senovinės žvakidės kopiją R.Kriukelis.

Tačiau „Kauno kalvių” vadovas nemano, kad senovinis amatas turi būtinai išlikti toks, koks buvo. Sunku tikėtis, kad dabartinį užsakovą tenkins metalo gaminiai, nuo drėgmės apsaugoti vašku, kaip buvo daroma kadaise. Norintiesiems kokybiškų gaminių nebeįtiks ir paprasčiausiai nudažytos tvoros. Bent jau užsieniečiai nieko nenori girdėti apie „šlapiai” dažytą metalą. Teko įsigyti brangią miltelinio dažymo kamerą.

„Man svarbiausia, kad nė vienam žmogui nebūtų gėda pasižiūrėti į akis. Jei dirbsi galvodamas tik apie pinigus – nieko gero neišeis. Kai kalvis nori padaryti gerą daiktą, kad žmogus juo ilgai džiaugtųsi, pinigai ateis savaime”, – įsitikinęs Ričardas.

Ant amato ir meno ribos

Algimantas Babenskas, keliolika metų dirbęs Kaune, dabar dirbtuvę įsirengė Vilkijoje. Jo darbų daugelis nebepavadintų kalviškais, greičiau – metalo plastika.

Didžiulio šviestuvo pagrindas – metalo šaka, kuri atrodo taip, tarsi būtų ką tik nulaužta nuo medžio. Prie jo bus pritvirtinti lapai ir gėlių žiedai, kuriuose ir degs lemputės. Visa ši kompozicija kabės ant grandinių. A.Babensko dirbtuvėje baigtų gaminių nėra. Tėra tik ruošiniai ir jau įpusėti užsakymai. Dar vienas, taip pat būsimas šviestuvas – ekspresyvus trigalvis drakoniukas.

„Kai išėjau dirbti pats sau, maniau, kad turėsiu daugiau laiko, o jo tapo dar mažiau”, – juokiasi Algimantas. Sako, kad šiuolaikiniai kalviai nebebūna tokie paišini, kaip kadaise. Jis pats puikiai suprantąs, kiek nuodingų medžiagų sklinda, ir saugosi kaip galėdamas, kartais dirbdamas net respiratorių užsideda.

Iš metalo galima pagaminti beveik viską, ko žmogui prireikia. Tarkim, beveik visi, kurių namuose buvo statomi židiniai, susidūrė su klausimu, kur įsigyti įdomesnes groteles, pro kurias sklistų šiluma. Jas galima nukalti, kaip ir tas, kurios uždengia vėdinimo kanalus.

Serijinė gamyba

„Tvoros, turėklai balkonams, lauko ir vidaus laiptams, langų grotos – dažniausiai vykdome tokius užsakymus. Neretai žmonės renkasi iš masinės produkcijos pagal patvirtintus brėžinius, nes ji pigesnė. Pagal individualius užsakymus gaminame apie 70 proc. produkcijos. Pinigingesni užsakovai, kurie namus įsirengia su dizainerių pagalba, atsineša projektus ar eskizus, tačiau tokių – tik apie penktadalis. Kitur važiuoja mūsų inžinierius, apžiūri vietoje ir suderina. Mūsų tvoros dažnai yra brangesnės, nei pagamintos Čekijoje ar Lenkijoje. Jie turi automatinius įrengimus, kurie štampuoja detales, kurios atrodo kaip kalviškos. Jiems telieka jas suvirinti, o paskui nudažyti. Mes viską gaminame rankomis”, – aiškina bendrovės „Ugnita” vadybininkas Audrius Morkūnas.

Židinio įrankių komplektai, staliukai ir loveliai gėlėms, rankenos durims, karnizai užuolaidoms, žibintai yra pagaminami ir parduodami. Pagal individualius užsakymus tokie daiktai gaminami itin retai, nes vienetiniai gaminiai būtų per brangūs.

„Daiktą įkainojame pagal tai, kiek jam reikia laiko sugaišti. Kaina priklauso nuo to, ar reikia gaminį cinkuoti. Tuomet jis nerūdija 10-15 metų. Cinkuoti vežame į Lenkiją”, – pasakoja A.Morkūnas.

Prieš kelerius metus buvo užsimota gaminti baldus, tačiau vėliau paaiškėjo, kad paklausa jiems yra nedidelė ir šio sumanymo atsisakyta. „Tokie baldai turi labiau dekoratyvinę paskirtį, nes išeina palyginti sunkūs, kojelės braižo grindis, o ir dera ne kiekviename interjere. Labai gražiai jie atrodo lauko terasoje. Konkuruoti su čekais labai sunku, nes jie gamina platų tokių baldų asortimentą ir jų kainos nedidelės”, – sako A.Morkūnas.

„Ugnitoje” dabar dirba tik du kalviai. Kęstutis Narušaitis šio amato mokėsi prieš 11 metų, kai jam nebepavyko įsidarbinti pagal turėtą kranininko specialybę. „Iš pradžių atrodė labai sunku, nors tuomet tik strypus lygindavau. Kol nieko nemoki, visur sunku. Dabar jau kitaip. Užsakovai atveža nuotraukų, dažnai jos būna iš serialų. Nufotografuoja, ką mato per televizorių. Vyrai paprastai tik pinigus moka, o moterys – pagrindinės užsakovės ir dizainerės”, – šypsosi Kęstutis.

Jis ką tik baigė kaustyti medinę skrynią, kurią užsakovai ketina kabinti medyje savo sodyboje. Pagamino ir alaus butelių laikiklį su kabliuku dangteliams atidaryti. Nužiūrėjo jį iš švedų, kai šie atvažiuodavo užsakyti jiems reikalingų gaminių.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Interjeras su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.