Lietuvos rinktinę lemiamų Europos čempionato atrankos rungtynių išvakarėse sustiprino J.Marcinkevičius
Lietuvos vyrų rankinio rinktinę nuo pirmojo tikslo skiria tik žingsnis. 2008 metų Europos čempionato atrankos varžybų penktojoje grupėje lietuviai žengia antri ir, norint patekti į atkrintamąsias varžybas, jiems trūksta tik vieno taško. Jį reikės iškovoti žaidžiant su grupės favoritais šveicarais.
Mačas su Šveicarija vyks Alytuje
Migliaus Astrausko ir Artūro Juškėno treniruojama šalies vyrų rankinio rinktinė per ketverias 2008 metų Europos čempionato atrankos varžybas šventė tris pergales – sykį įveikė italus ir dukart turkus. Jeigu lietuviai Italijoje būtų pralaimėję mažesniu nei 4 įvarčių skirtumu, jie jau būtų užsitikrinę antrąją vietą grupėje ir kelialapį į atkrintamąsias varžybas. Dabar jiems reikia nors vieno taško.
Alytuje gyvenantys Lietuvos rinktinės žaidėjai rytoj šiame mieste žais rungtynes su Šveicarija. Jie nusiteikę jau rytoj užsitikrinti mažiausiai antrąją vietą grupėje.
Tačiau kad ir kaip pasibaigtų Europos čempionato atrankos varžybos, Lietuvos rankininkai jau nusipelnė pagyrimo. Į rinktinę užsienyje žaidžiantieji šįkart atvyko savo lėšomis, žinodami, kad neturės išskirtinių sąlygų nei rengtis varžyboms, nei gyventi. Kai kurie jų nacionalinei komandai atstovauja pirmą kartą.
Varžovai – labiau patyrę
– Treneri, Jūsų komandai trūksta tik vieno taško, bet jį iškovoti reikės žaidžiant su stipriausiąja grupės komanda? – pokalbį su M.Astrausku pradėjo „Kauno diena”.
– Šveicarų pranašumas – didesnė tarptautinių varžybų patirtis ir susižaidimas, jie dalyvavo 2006 metų Europos čempionate. Be to, šveicarai turėjo daugiau laiko pasirengti atrankos varžyboms, jie buvo į stovyklas susirinkę tris kartus, žaidė tarptautiniuose turnyruose. Mūsų rinktinės žaidėjai tuo pasigirti negali. Tačiau mūsų varžovai turi problemų dėl rankininkų traumų, negali rungtyniauti abu pusiau krašto žaidėjai. Nors aišku, kad jiems bus rasta pamaina.
Su Šveicarijos rinktine kausimės galvodami, kaip laimėti, o ne kaip pelnyti vieną tašką. Užėmę pirmąją vietą grupėje, turėtume pranašumą atkrintamųjų varžybų burtuose. Jeigu Alytuje pralaimėsime, manau turėsime šansą atsirevanšuoti svečiuose, nes tuomet šveicarams paskutinis mačas neturės jokios įtakos – jie bus užsitikrinę pirmąją vietą grupėje. O mūsų komandai nėra didelio skirtumo, kur žaisti, nes savų žiūrovų akivaizdoje rankininkai taip pat jaudinasi.
– Galbūt lemiamuose mačuose su Šveicarija komandai galėtų padėti šioje šalyje daug metų rungtyniaujantis Julius Marcinkevičius?
– Taip, Julius sekmadienį grįžo į Lietuvą ir rytoj jau pasirodys aikštėje. Jis labai reikalingas ne tik dėl to, kad žaidžia Šveicarijoje. Šioje pozicijoje, antrojoje linijoje, mes turėjome spragų, nes Nerijus Atajevas kol kas nežaidė taip, kaip reikėtų. Tomas Kavolius, ypač su Turkija, kovojo gerai, bet jo vieno neužtenka, o po trečiadienio rungtynių jis ir Vaidotas Grosas grįš į Ispaniją, nes šeštadienį jau turės žaisti šios šalies čempionato rungtynes.
Komandos žaidimas gerėja
– Ar gerėja komandos žaidimas? Galbūt rankininkai jau pradeda geriau vienas kitą suprasti?
– Manau, žaidimas gerėja. Bent taip atrodė paskutinėse rungtynėse su Turkija. Tomui Kavoliui, Daliui Rasikevičiui, Dainiui Skarbaliui, Vaidui Klimčiauskui, vartininkui Mantui Gudoniui tai buvo geriausios šio etapo rungtynės. Tai rodo, kad jie atranda savo vietą komandoje ir vienas kitą vis geriau supranta, taip pat ir trenerių reikalavimus.
– Rinktinės kovas tribūnose stebi ir geriausi šalies rankininkai. Ar jie su nacionaline komanda atsisveikino ne visam laikui?
– Kalbėjausi su šiais žaidėjais. Jie man sakė: „Patekite į atkrintamąsias varžybas, o jose ir mes padėsime.” Robertas Paužuolis netgi treniravosi su rinktine, bet Naujųjų metų išvakarėse jau privalėjo grįžti į Vokietiją žaisti nacionalinio čempionato rungtynių. Andrius Stelmokas, 10 metų be pertraukos atstovavęs nacionalinei ekipai, norėjo pailsėti, nes turi išlaikyti varginančius krūvius Vokietijos klube, kuris kovoja dėl vietos pirmojoje bundeslygoje. Augustas Strazdas iš Islandijos buvo trumpai grįžęs sutvarkyti kai kuriuos asmeninius reikalus ir grįžo atgal. Marius Kasmauskas neatvyko, nes gimdė žmona.
– Tai, kad Lietuvos garbę ginanti rankininkų komanda yra pakrikštyta „savanorių rinktine”, turbūt galima vadinti juoku pro ašaras. Kokias turite gyvenimo ir maitinimo sąlygas?
– Sąlygas turime tokias, kokias mums leidžia turėti Lietuvos rankinio federacijos finansinės galimybės. Sakyčiau, tos sąlygos yra pakankamai normalios. Bet egzistuoja sporto salių problema. Gyvenome Alytuje, todėl negalėjome kasdien treniruotis Varėnoje, kur žaidėme su turkais. O sporto rūmai savaitgalį buvo užimti, tai treniravomės sporto mokyklos salėje. Yra kaip yra. Kai kurie rankininkai, įpratę prie geresnių sąlygų užsienio klubuose, galbūt buvo nepatenkinti, bet, mano įsitikinimu, ne tik turimos sąlygos lemia rezultatus. Juk rinktinė yra turėjusi ir geresnių sąlygų, bet rezultatai buvo panašūs. Daug lemia žaidėjų noras ir pastangos. Suprantu, kad jie, atstovaudami Lietuvai, nori sulaukti bent dėmesio, juk galima būtų programėlę varžyboms išleisti. Gerai, kad Varėnoje varžybos buvo gerai organizuotos, komanda sulaukė federacijos vadovų dėmesio. Pokalbiai su žaidėjais nieko nekainuoja, tai galima daryti ir dažniau.
Permainas gali lemti geri rezultatai
– Keistai skamba, kai Lietuvos rankininkai Europos čempionato rungtynes žaidžia ne didžiausiose šalies arenose, o Varėnos vidurinėje mokykloje.
– Taip, skamba keistai, bet šios mokyklos salė yra viena geriausių Lietuvoje, tinkančių rankinio varžyboms. Joje erdvu, šilta, įrengtos apsaugos zonos aplink aikštę. Tik mažokos rūbinės, ne tiek daug vietos žiūrovams, be to, Varėnoje nėra viešbučių. Turkijos rankininkai gyveno už 15 km nuo Varėnos esančioje poilsio bazėje miške.
– Aukščiausiojo lygio rankinio varžybomis Lietuvos sporto mėgėjai nėra lepinami. Tikriausiai domėjotės, kodėl Lietuvos rinktinės kovų netransliuoja nė vienas televizijos kanalas?
– Kiek žinau, derybos vyko. Bet suderinti transliacijas reikia prieš keletą mėnesių, o jeigu būtų rinktinei atstovavę tik Lietuvoje žaidžiantys rankininkai, rezultatai būtų buvę kitokie ir nesu tikras, ar tokių varžybų transliacijos padėtų populiarinti rankinį.
Noriu tikėti, kad viskas keisis į gerąją pusę, jeigu mums pavyks patekti į atkrintamąsias varžybas. Geri rezultatai turėtų paskatinti visus – žaidėjus, trenerius, federacijos vadovus – truputį pasitempti.