Nuo mirtinų traumų mažylius išgelbėti galinčios vaikiškos kėdutės Lietuvoje vis dar nėra populiarios
Kartkartėmis nusikaltimų, nelaimių ar avarijų centre atsiduria ne tik paprasti mirtingieji, bet ir visuomenėje žinomi žmonės. Rizikuoju būti apkaltintas cinizmu, tačiau akivaizdu, jog apie būtinybę sėdint galinėse automobilio sėdynėse prisisegti saugos diržu pasigirdo tik po to, kai šį Kelių eismo taisyklių reikalavimą ignoravęs Seimo narys Rimantas Ruzas 2002-ųjų spalį žuvo pusiaukelėje iš Vilniaus į Kauną.
Šiomis dienomis eismo saugumo ekspertai pašnibždomis meldžia, kad automobilininkai padarytų teisingas išvadas po naujausios visuomenę sukrėtusios nelaimės. Po to, kai iš komos pabus televizijos padangėje žinomo „MTV Networks Baltic” generalinio direktoriaus Mariaus Veselio dukra Gabrielė, į mažamečių kelionėms skirtas automobilines kėdutes bus pradėta žiūrėti kaip į būtinybę.
Abejingumo dividendai
Praėjusią savaitę visą žiniasklaidą apskriejo pranešimai apie avariją, į kurią pateko buvusi M.Veselio žmona Kristina su savo mama ir dukromis grįždama iš Druskininkų vandens pramogų parko. Pirminiais duomenimis, moteris kliudė šalikelėje stovėjusį sugedusį vilkiką, nes tamsoje nepastebėjo avarinių ženklų arba buvo apakinta iš priekio atvažiuojančio kito automobilio.
Atidesnių skaitytojų dėmesį greičiausiai patraukė tai, kad trys avariją patyrusios mašinos keleiviai – pati Kristina, jos mama bei jaunėlė dukra Patricija atsipirko sumušimais ir išgąsčiu. Po smūgio į sunkvežimį suaugusiuosius apsaugojo išsiskleidusios oro pagalvės, o ketverių metukų Patriciją – vaikiška kėdutė. Nors mažylei buvo sukrėstos smegenys ir praskelta galva, tačiau susiuvus žaizdą ji netrukus buvo iš ligoninės išleista namo.
Eismo saugumo problemas nagrinėjantys ekspertai yra įsitikinę, kad Gabrielė taip pat nebūtų patyrusi sunkios galvos traumos, jei tik būtų keliavusi specialioje vaikiškoje kėdutėje.
Galima tai vadinti spėlionėmis ir visą kaltę suversti likimui, tačiau daugelio Europos šalių statistika byloja ką kita. Po to, kai vaikiškos automobilio kėdutės Vakaruose tapo privalomos, sunkių traumų bei „automobilinių” mirčių tarp vaikų sumažėjo net 3,5 karto.
Idėjos evoliucija
Procesai, nutinkantys su keleiviais bei jų atžalomis automobilio salone šiam susidūrus su kliūtimi, buvo pradėti nagrinėti dar praėjusio amžiaus viduryje. Bene pirmasis apie būtinybę specialiomis priemonėmis saugoti vaikus, prakalbo vienas pasyvaus saugumo sistemų kūrimo pionierių, švedas Bertilis Almandas. 1963-iaisiais jis pristatė vaikiškos automobilinės kėdutės prototipą, kurią siūlė montuoti ant priekinės sėdynės nugara judėjimo kryptimi. Toks įrenginys turėjo gerokai sušvelninti vaiko patiriamas perkrovas, kai automobilis į ką nors kaktomuša atsitrenkia.
Ši idėja įvairiose kompanijose buvo tobulinama bei šlifuojama beveik du dešimtmečius ir tik 1982-ųjų rudenį virto oficialiu Europos Bendrijos dokumentu ECE R 44/01, apibrėžusiu reikalavimus vaikiškoms kėdutėms ir nurodžiusiu jų bandymų metodiką. Dar po keleto metų beveik visų Senojo žemyno šalių kelių eismo taisyklėse atsirado reikalavimas 12 metų neturinčius bei žemesnius nei 150 cm ūgio vaikus vežti tik ant galinių automobilio sėdynių, ir tik specialiose kėdutėse.
ECE R 44/01 taisyklės buvo patobulintos 1995-aisiais (naujosios redakcijos pavadinimas ECE R 44/03), o jų pagrindu sukurtas „EuroNCAP” protokolas, kuriuo vadovaujantis vertinamas vaikiškų kėdučių efektyvumas avarijų metu. T.y. kaip nuo perkrovų saugoma mažylio galva, krūtinės ląsta, stuburas ir kojos. Bandymai atliekami specialioje automobilio saloną imituojančioje platformoje, kuri, judėdama 50 km/val. greičiu, trenkiasi į nejudančią kliūtį. Kol kas netiriama, kaip kėdutės apsaugo mažuosius keleivius šoninio smūgio metu, tačiau neabejojama, jog artimiausiu metu tai taps dar vienu oficialiu kokybės vertinimo kriterijumi.
Pasirinkimo galvosūkiai
Vienu svarbiausių inžinerinių atradimų tobulinant tiek pačias kėdutes, tiek jų tvirtinimo sistemas, specialistai laiko tvirtos fiksacijos mechanizmo, kai kėdutė tvirtinama prie automobilio kėbulo, sukūrimą. 1990-aisiais buvo aprašytas ir paskelbtas vieningas šio mechanizmo standartas „Isofix”. Kartkartėmis atliekami lyginamieji bandymai rodo, kad net ir pačios kukliausios šį mechanizmą turinčios kėdutės yra geresnės už tvirtinamas standartiniais saugos diržais. Šis mechanizmas leidžia per keletą sekundžių be didesnių pastangų taisyklingai ir saugiai įkurdinti mažylius automobilyje. Kad tai nėra smulkmena, atskleidžia specialistų atlikti tyrimai. Pasirodo, kad dėl pernelyg painaus saugos diržais fiksuojamų kėdučių tvirtinimo, daugiau nei pusė jas naudojančių automobilininkų daro grubių klaidų. Kėdutes montuodami netaisyklingai jie patys sukuria prielaidas rimtoms traumoms avarijų metu.
Kita vertus, net skrupulingai paisant gamintojų pateikiamų naudojimo instrukcijų, kai kurios kėdutės savo funkcijas atlieka tik iš dalies. Prieš keletą metų Vokietijoje buvo išmėginta 10 firminių vaikiškų automobilio kėdučių, kuriose „keliavo” 15 kg vaiko manekenas. Įsodintas į kėdutes ir tvirtai prisegtas jis dalyvavo automobilių „susidūrime” judant 50 km/val. greičiu. Bandymų rezultatai stulbinantys: iš 10-ies kėdučių išmėginimus išlaikė 3 kėdutės svorio kategorijoje nuo 9 iki 18 kg bei 2 kėdutės grupėje nuo 15 iki 25 kg. Kitais atvejais, ekspertų manymu, kėdutės nebūtų apsaugojusios vaikų nuo didesnių ar mažesnių sužalojimų.
Kokios vaikiškos automobilių sėdynės egzistuoja, kaip jos skirstomos ir kaip jas teisingai išsirinkti? Šiuo metu Europoje veikia apie dvi dešimtys specializuotų firmų, gaminančių specialias automobilių sėdynes vaikams. Pagal minėtą standartą ECE-R 44/03 vaikiškos automobilių sėdynės yra skirstomos į penkias grupes pagal vaiko svorį: 0 grupė – iki 10 kilogramų, 0+ grupė – iki 13 kg, I grupė – nuo 9 iki 18 kg, II grupė – nuo 15 iki 25 kg ir III grupė – nuo 15 iki 35 kg.
Pagal šias grupes gamintojai projektuoja dviejų tipų vaikiškas sėdynes – monolitines bei karkasines. Monolitinės paprastai liejamos iš plastiko, prie kurio tvirtinami apmušalai bei trijuose taškuose fiksuojami saugos diržai. Prie automobilio sėdynės jos yra tvirtinamos automobilyje įrengtais saugos diržais. Tokio tipo vaikiškos kėdutės gali būti reguliuojamos priklausomai nuo vaiko ūgio ir svorio.
Kitas vaikiškų sėdynių tipas – karkasinis. Tokia konstrukcija leidžia geriau pritaikyti kėdutę individualiems poreikiams vaikui augant. Kai kurie modeliai pagal plotį gali būti reguliuojami renkantis iš trijų pozicijų, pagal nugaros atlošo aukštį – iš vienuolikos pozicijų, pagal sėdėjimo vietos ilgį – 7 pozicijų. Tokiu būdu šios sėdynės tinka praktiškai visoms vaiko svorio kategorijoms – nuo nulinės iki trečiosios. Be to, čia mažyliai jaučiasi patogiau, nes jos minkštesnės, geriau ventiliuojamos, o sėdynės apmušalai paprastai turi sugeriamųjų savybių.
Rinkoje dar siūlomi vadinamieji transformeriai – vaikiškos kėdutės, susidedančios iš dviejų dalių: pagrindinės, tvirtinamos prie automobilio sėdynės, bei nuimamos dalies – pačios kėdutės, kurioje netgi miegantį vaiką iš automobilio salono galima išnešti jo neprižadinus.
Didžiausiu karkasinių kėdučių minusu specialistai vadina jų pačių masę ir gabaritus. Paprastai jose vaikas sėdi gerokai aukščiau ir arčiau priekinės sėdynės, todėl rizikos laipsnis patirti traumų avarijos atveju yra didesnis.
Bandytojų verdiktas
Populiaraus automobilininkams skirto Rusijos žurnalo „Autoreview” ekspertai praėjusių vasarą atliko eksperimentą su 10 vaikiškų kėdučių, skirtų 9 – 18 kilogramų svorio vaikams. Vadovaudamiesi ECE R 44/03 taisyklėmis Toljatyje, „AutoVAZ” laboratorijoje, jie išbandė lenkiškas „Ramatti Venus Comfort”, ispaniškas „Casualplay Beat Fix”, „Casualplay Beat S” ir „Play Sift”, prancūziškas „Bebe Comfort Iseos TT”, vokiškas „Recaro Young Expert”, „Concord Ultimax Comfort-line”, „Romer King TS plus Trendline” ir „Romer Duo plus Isofix”, bei norvegiškas „Be Safe iZi Comfort” kėdutes.
Keturias žvaigždutes ir 8 balus vertintojai skyrė vokiškai „Romer Duo plus Isofix”. Brangiausiai kainavęs daiktas pasirodė lengviausiai montuojamas automobilyje ir geriausiai saugąs visas mažųjų keleivių kūno dalis, pradedant galva ir baigiant kojomis.
7,6 balo ir antrąją vietą „Autoreview” komanda skyrė ispaniškai „Casualplay Beat Fix” kėdutei. Nugalėtojai ji nusileido tuo, kad karkasinis pagrindas prasčiau prigludo prie automobilio sėdynės, o kai kurie aliuminio vamzdeliai smūgio metu kiek stipriau spaudė daviklius. Be to, čia kiek kuklesnės kėdutės diržų reguliavimo galimybės.
Trys žvaigždutės ir 6,8 balo atiteko norvegiškai „Be Safe iZi Comfort”. Šis gaminys buvo giriamas už nesudėtingą, tačiau vykusią konstrukciją, patogų reguliavimą ir sąlyginai nedidelę kainą. Apibendrinus bandymų rezultatus, pasirodė, kad jose sėdintis „vaikas” patikimai apsaugomas nuo visų kritinių perkrovų. Norvegiškos kėdutės yra geriausios tarp konkurentų, neturinčių „Isofix” sistemos.
Ankstesniuose bandymuose triumfavusi prancūziška kėdutė „Bebe Comfort Iseos TT” šįkart užėmė tik 7-ąją vietą ir gavo 3,7 balo. Netikėtai prastą rezultatą lėmė tai, kad imituojant avariją didesniu greičiu smūgio neatlaikė kėdutės diržo fiksatorius. Be to, tvirtinimo mechanizmas leido jai iš vietos pajudėti 20 centimetrų, dėl to manekeno kojų „keliai” bei „pėdos” stipriai trenkėsi į priekinės sėdynės atkaltę ir patyrė rimtų „sužalojimų”.
Požiūris kinta lėtai
Kaip į vaikiškas kėdutes žiūrima Lietuvoje? Susisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjos Reginos Sklepovič turimais duomenimis, apie šios saugos priemonės svarbą garsiai kalbėti pradėjus 2000-aisiais, atitinkamos KET nuostatos, imperatyviai reikalaujančios mažamečius vežti tik jiems skirtose kėdutėse, atsirado 2003-iaisiais.
„Tuomet atliktos apklausos duomenimis, naujiesiems reikalavimams pritarė 3 iš 100 respondentų. Dabar padėtis yra pasikeitusi į gerą ir maždaug 35 proc. automobilininkų tvirtina savo atžalas visuomet sodinantys į specialias kėdutes”, – sakė R.Sklepovič.
Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininkas Saulius Skvernelis savo ruožtu apgailestavo, kad kriminalinių įvykių ir eismo nelaimių suvestinėse nepateikiama bent kiek išsamesnės informacijos, kas lėmė skaudžius avarijos padarinius.
„Pareigūnai turi laikytis ikiteisminio tyrimo procedūrų, kurios draudžia atskleisti eismo įvykio detales. Galima tik konstatuoti patį faktą, o kas kaip buvo – keleiviai buvo prisisegę saugos diržus, sėdėjo specialiose kėdutėse ar pan., pateikiama tik galutinėje išvadoje. Jei šie dalykai būtų akcentuojami, galbūt dalis vairuotojų susimąstytų ir pakeistų savo įpročius”, – samprotavo S.Skvernelis.
Bendrovės „Degris” direktorė Nijolė Kazlauskienė tvirtino, kad jų aptarnaujamo tinklo „Tindi – rindi” parduotuvėse siūlomos tik sąlyginai brangios vaikiškos kėdutės, kainuojančios nuo 400 iki 1250 litų.
„Mes bendradarbiaujame su žinomais Europos gamintojais, kurių prekės sertifikuotos ir atitinka ES saugumo reikalavimus. Dauguma klientų šiuos dalykus žino, todėl kėdutes renkasi vertindami jų patogumą bei galimybes pritaikyti skirtingo ūgio ir sudėjimo vaikams, kad kasmet nereikėtų pirkti vis naujos”, – pastebėjo N.Kazlauskienė.
Ji taip pat pripažino, kad 2003-aisiais įsigaliojus KET pataisoms, reikalaujančioms vaikus vežioti tik specialiose automobilinėse kėdutėse, prekyba šios rūšies prekėmis gerokai ūgtelėjo.
Vilniaus universiteto vaikų ligoninės ortopedijos skyriaus vedėjas, medicinos daktaras Kęstutis Saniukas, pasakodamas apie mažuosius pacientus, kurie į traumatologų rankas patenka po avarijų, teigė, jog kėdučių svarbą sunku pervertinti.
„Akivaizdu, kad jos leidžia vaikams išvengti pačių sunkiausių problemų – stuburo, galvos traumų ir iškritimo iš automobilio šiam verčiantis. Daugeliu atvejų po tokių nutikimų vaikai lieka invalidais, jei tik apskritai išgyvena. Nežinau nė vieno argumento prieš vaikiškas kėdutes. Apie tai negali būti jokių kalbų”, – sakė chirurgas.