Melas Gibsonas – vis dar viena ryškiausių Holivudo žvaigždžių pasaulyje. Neseniai „sužibėjęs” savo vairavimu neblaivios būsenos ir antisemitiniais pasisakymais, Melas pasirodė su savo nauju – ketvirtuoju – režisūriniu darbu „Apokalipsė”, kuris jau rodomas ir Lietuvos kino teatruose. Kitaip nei „Kristaus kančia”, šis darbas nėra toks provokuojantis.
„Oskaro” premija apdovanoto režisieriaus M. Gibsono „Apokalipsė” – ilgai lauktas kino epas apie majų imperijos žlugimą. Kartu su būriu kine niekur nevaidinusių debiutantų ir tik dvejais profesionalais aktoriais Melas pasislėpė niekam neprieinamose Meksikos džiunglėse, kad galėtų ramiai filmuoti ir dar labiau apsaugoti kruopščiai įslaptintą scenarijų.
Visi filmo dialogai yra išversti į šiuolaikiniam pasauliui nepažįstamą ir ypač egzotišką majų kalbą, o žiūrovams pateikiami angliški titrai. M. Gibsonas yra linkęs nedaryti jokio vertimo ir tokiu neįprastu būdu leisti žiūrovams įsijausti į neįprastą ir magišką indėniško gyvenimo atmosferą. Tačiau kino komercijos dėsniai gali padaryti įtaką jo kategoriškai nuomonei.
Nepaisant to, režisierius pasistengė nustebinti kino teatrų lankytojus ne tekstais, bet įspūdingo grožio vaizdais, mistine antikine kultūra ir efektingomis veiksmo scenomis. Majų kalbos Yucateco dialektu šiais laikais bendrauja tik milijonas žmonių, gyvenančių Meksikoje, Belize ir šiauriniuose Gvatemalos regionuose.
Kodėl pasirinkote būtent majų gentį? Ar nebėra jau ko filmuoti?
Prieš pradėdamas filmuoti, visada savęs klausiu: ką, eidamas į kiną, aš noriu pamatyti? Kitas dalykas, majų civilizaciją visada gaubė paslapties aureolė.
Filme yra ir politinis aspektas: mirštanti civilizacija, didinga kultūra, kurią krečia baimė ir moralinis pakrikimas. Daugelis gali tai palaikyti šiuolaikinės visuomenės metafora…
Visi mes bijome. Kaip tik tai aš visai neseniai supratau – esame visiškai valdomi baimės. Žiūri naujienas ir visko bijai: mažytė eilutė, bėganti ekrano apačioje, sukelia jausmą, jog turime 98 procentus iš 100 būti susprogdinti. Man niekas iki šiol neįrodė, kodėl turime siųsti savo karius į visas tas Azijos šalis. Neturėjau už ką balsuoti paskutiniuose rinkimuose…
Šiaurės Meksikoje yra išlikę labai nedaug tropinių miškų, tačiau mes atradome apie 20 hektarų išsaugotos pirmykštės gamtos. Ten buvo galima visiškai atsiriboti nuo įprasto pasaulio ir rimtai dirbti. Viskas nuolatos judėjo – aktoriai, kameros, statistai, gyvūnai. Daugelis tų, kurie filmavosi, dar niekada nebuvo turėję reikalų su kamera, jiems teko priprasti ir tuomet jau dirbo puikiai. Jie pasitikėjo režisieriumi. Kai dirbi su naujais, dar nevaidinusiais žmonėmis, tau nereikia jų atpratinti nuo blogų įpročių – tiesiog iškart diegi jiems gerus dalykus. Taip nutiko ir čia. Aišku, sugaišau laiko aiškinimams, tačiau vėliau jie įsitraukė į darbą ir projekto pabaigoje viską darė automatiškai. Juk gerokai lengviau patikėti žmogaus tikroviškumu, kai jis neturi bagažo.
Kartais atrodo, kad nufilmavote beveik biblinę istoriją…
Tai ir yra biblinis filmas. Jeigu paskaitytumėte amerikiečių religijotyrininką Džozefą Kempbelą, kuris parašė fantastiškas knygas apie mitologiją ir religiją, pastebėsite, kad visos religijos atveda prie vieno ir to paties. Biblijoje yra stulbinančių siužetų. Žmogaus dvasia ir protas reaguoja į tokias temas, suprasdami, jog tai tiesa. Kartais tai, ko neįmanoma paaiškinti logika, yra tiesiog jausmas.
Tikriausiai tokie filmai padeda žmonėms daugiau sužinoti apie praeitį?
Tikiuosi, kad taip. Juk kasdien atrandami nauji dalykai. Mums padėjo Ričardas Hansenas, anksčiau dirbęs Kalifornijos universitete, o dabar tiriantis ankstyvąjį majų istorijos periodą. Važiavome į įvairias Meksikos vietas, kopėme į piramidžių viršūnes ieškodami išnykusios civilizacijos pėdsakų. Čia stovi pati didžiausia pasaulyje piramidė, aukštesnė nei Egipto bei matoma iš toli. Apsižvalgęs gali išvysti tų miestų kontūrus su į centrą sueinančiais keliais. Majai turėjo labai ištobulintą pusiausvyros jausmą, viskas stovėjo tinkamose vietose, viskas susieta su dangumi. Jie daug žinojo apie žvaigždes, Saulę, Mėnulį ir jų judėjimą, turėjo labai sudėtingą kalendorių. Tai buvo itin protinga visuomenė ir drauge velniškai žvėriška.
Jūs drąsiai rodote jų žvėriškumą – bet juk jie patys nemanė esą laukiniai?
Žinoma, jie juk aukodavo žmones tam, kad palaikytų ryšį su savo dievybėmis. Aš taip ir pasakiau aktoriams, kai jie vaidino: „Jūs ne niekšai. Jūs esate savo kultūros dalis ir darote tai, ką turite daryti. Tai yra viskas, ką žinote, todėl viską darote teisingai”.
Ar galima lyginti „Kristaus kančią” ir „Apokalipsę”?
Žinoma. Šie filmai turi ryšį – juos jungia mano jausmai. Yra tam tikri dalykai, kuriuos darau intuityviai, kad emocionaliai paveikčiau žiūrovus, – tai tempo pakeitimas, garsas, kai kurie kiti triukai. Abiejuose scenarijuose bandžiau sutrumpinti iki minimumo dialogus ir susikoncentruoti ties vaizduotės lygmeniu. Jeigu mano herojai ir kalba, tai tik ne angliškai. Kitaip filmas netektų istorinio patikimumo.
Ar ne lengviau buvo apsieti visai be subtitrų? Juk jums ir taip kliuvo už subtitrus „Kristaus kančioje”…
„Kančioje” jie buvo būtini, kadangi istorija vyko seniai, o žiūrovui reikia pagauti dialogų esmę. Man – idealus filmas, kuriame visai nėra žodžių. Juk siužetas perteikiamas pagrindiniu būdu – paveikslu. Be to, dialogai čia nėra svarbūs.
Filme labai daug prievartos: išpjaunama žmogaus širdis, vienam vaikinui veidą graužia jaguaras…
Pasaulis – prievartos lopšys. Prievarta – neatsiejama istorijos dalis. Tačiau mano filme jos ne taip ir daug, palyginti su „Skerdynėmis Teksase”. „Apokalipsė” man atrodo švelnesnė nei „Narsioji širdis”. Kartais man norisi, kad žiūrovas nusisuktų ar užmerktų akis.
Šiuo metu jus vadina režisieriumi. Gal nusprendėte visiškai mesti aktoriaus karjerą?
Aš nepersikvalifikavau. Juk filmavausi 30 metų. Neseniai Martinas Skorsezė man atsiuntė savo scenarijų. Perskaičiau – fantastika! Bet režisuoti man labiau patinka nei vaidinti. Aktorystė turi kai ką beprotiško. Ir dar – juk nesinori nusibosti publikai, kad ji sakytų: „Ir vėl jis!” Kartais reikia būti nematomu.