Lietuvoje itin populiari sukauptas lėšas investuoti į nekilnojamąjį turtą. Todėl, kylant ekonomikai, stebimas itin didelis aktyvumas statybų rinkoje. Čia stebime neretai konfliktišką privačių ir viešų interesų susikirtimą ir bene didžiausias biurokratizmo pinkles. Neveltui ST atlikto korupcijos tyrimo duomenys rodo, jog viena iš labiausiai šios problemos pažeistų sričių yra statybos. Korupcija klesti ten, kur gausu biurokratinių žabangų ir kur stokojama administravimo aiškumo ir logikos.
Statybos politika Lietuvoje formuoja Aplinkos ministerija. Savivaldybėms yra suteikta teisė formuoti užstatymą savo teritorijose. Todėl natūralu, kad asmuo sumanęs vykdyti statybą nukeliauja į miesto ar rajono savivaldybę. Čia asmuo sužino, tai, kad savo žemėje teritorijų planavimo organizatorius yra ne jis – savininkas, bet savivaldybės administratorius. Tokia iš pirmo žvilgsnio biurokratinė keistenybė, iš tikro sukelia daug problemų. Kitą vertus, tai yra viena iš lengviausiai sprendžiamų problemų nes Vyriausybė savo nutarimu beveik be jokių problemų leidžia pasirašyti sutartį su savivaldybės administracijos direktoriumi ir planuoti savo teritorija. Šiai procedūrai atlikti yra gaištamas laikas ir dažnai tai kainuoja nervų. Turbūt ir patys teritorijų planavimo įstatymą rengę autoriai negalėtų logiškai paaiškinti, kokias motyvai s buvo taip suvaržomos privačios žemės savininkų teisės ir sureikšminamas savivaldos vaidmuo? Vis dėl to išeinant iš Konstitucijoje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo ši nuostata turėtų būti panaikinta, taip sumažinant galimybes korupcija ir sprendimų vilkinimui pasireikšti.
Kitas dalykas dėl kurio statybas sumanęs asmuo turės itin nemaloniai nustbti, tai kiek įvairių institucijų ir pareigūnų parašų jam teks surinkti tam kad jam būtų išduotas sąlygų sąvadas detaliajam planui parengti. Kaip gražiai skelbia teritorijų planavimo įstatymas tai yra skirta išlaikyti valstybės teritorijos socialinio, ekonominio ir ekologinio vystymo pusiausvyrą ir t.t. Atrodo kilnių tikslų siekiama, norima darnaus visuomenės vystimosi, bet gaunasi atvirkščiai. Sąlygų sąvadą detaliajam planui parengti savivaldybės vyriausias architektas privalo išduoti per 20 dienų, tačiau vargu ar rasime daug tokių savo sklypą planuojančių asmenų galinčių pasigirti per šį terminą gavus sąlygas. Dažniausia ne viena ir ne du kartus ilgiau užtrunka išsvajotųjų sąlygų gavimas. Ir čia ne specialistui tampa aišku, kad norint operatyviai suplanuoti savo teritoriją be kažkokių „aplinkinių kelių” (blato ar kyšio) neįmanoma apseiti.
Aišku šio straipsnio autoriams gali grėsti apkaltinimas neobjektyvumu, nes teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnis teigia „Jei planavimo sąlygos per nustatytą terminą nebuvo išduotos ir planavimo organizatoriui nepranešta apie neišdavimo priežastis, planavimo organizatorius turi teisę pradėti rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentus, tačiau apie tai raštu praneša planavimo sąlygas išduodančiai institucijai”, tačiau pažvelkime realybei į akis, kas norės pyktis su vyriausiuoju architektu, kurio išvada privaloma tvirtinat detalųjį planą miesto taryboje… Todėl ši gera nuostata yra neveikianti. Tuo keliu, kiek yra žinoma dar nežengė nei vienas narsuolis.
Iš čia išplaukia logiškas klausimas, kodėl valstybės tarnautojui vilkinančiam sąlygų išdavimą t.y. pažeidinėjančiam įstatymą negresia, jokia atsakomybė, o piliečiui, pasinaudoti legaliais jo teises ginančiais įstatymo svertais faktinių galimybių nėra? Matyt nėra sunku papildyti Administracinių teisės pažeidimų ir civilinį kodeksus numatant administracinę ir turtinę atsakomybę už sprendimų vilkinimą, kad šioje srityje padėtis imtų gerėti.
Ši situacija atspindi Vyriausybės požiūrį į piliečių reikmes ir į valstybės valdymo efektyvumą. Tebegyvuoja nuostata, kad didesnis biurokratizmas neva gali apsaugoti valstybę nuo problemų. Bet jis kaip tik jas ir kuria – dykte dygsta nelegalios statybos, jų savininkam pabūgus leistis į biurokratines leidimų džiungles. Kiekvienam mūsų papildoma pas biurokratus užvilkinta diena yra iš mūsų gyvenimo atimtas laikas, nekalbant apie tai, kad laikas yra kartu ir pinigai. Tai ne metafora, bet realybė. Beje tai yra tie pinigai, kurie nėra investuojami į miestą, miestelį ar gamybos įmonę. Be to tai ne tik konkrečiam asmeniui neatneštas pelnas, bet ir nesukurtos darbo vietos ir nesumokėti mokesčiai. Tokia didelė yra bereikalingo biurokratizmo kaina.
Vidas Urbonavičius,
Prof. Kęstutis Masiulis,
„Naujosios viešosios vadybos fondo” ekspertai