Rūta dažniausiai prisimenama prieš vestuves. Nuo senų laikų su merginų nekaltybe, stiprybe ir ilgaamžiškumu tapatintas augalas itin vertintas dėl simbolinės prasmės, o ilgainiui pramintas vestuviniu. Nepaisant kintančių tradicijų, ir šiuolaikinėse vestuvėse nuotakos puošiasi rūtomis. Šiandien nuotakos rūtų savo vainikėliams ieško močiučių darželiuose. Suskintos rūtos laikomos inde su šaltu vandeniu, kol iš jų pinamas vainikėlis. Rūtos vadinamos patogiomis gėlėmis, nes ilgai nevysta ir išlaiko sodrią žalumą.
Šakelė – kaip linkėjimas
Etnologė Valerija Jankūnaitė rūtas vadina stiprybės simboliu ir pasakojo, jog visos žinios apie šiuos augalus atėjusios iš tautosakos. ,,Rūta tapatinama su mergaitės nekaltybe. Rūtų vainikas simbolizuoja, kad mergina nekalta. Vainikas pinamas per mergvakarį”, – pasakojo V. Jankūnaitė.
Anksčiau vainiką pindavo visos pamergės, kiekviena dėdama po vieną rūtų šakelę. Su kiekviena įpinta šakele jaunajai buvo tarsi išreiškiamas palinkėjimas.
Mažojoje Lietuvoje nuotaka buvo sodinama rato viduryje, o pamergės sėdėdavusios aplinkui ir pindavusios vainiką. Nuotakos plaukai buvo šukuojami medinėmis šukomis, o kasų pynimas buvo pirmosios pamergės darbas. Baigusi šukuoti plaukus, pirmoji pamergė mesdavo per galvą šukas. Mergina, kuriai kliūdavusios šukos, tikėdavo, kad ji jau greitai ištekės. Anot V. Jankūnaitės, rūtų vainikėlio pynimas, kaip ir sutuoktuvių žiedas, anksčiau turėjęs magišką galią. Po vestuvių vainikėlis buvo džiovinamas ir dedamas į kraičio skrynią.
Rūtų vainikėlio deginimą etnologė vadino piršlio išmone ir sakė, kad kiekviename regione buvo elgiamasi vis kitaip. ,,Daug lemdavo žmonių išradingumas ir išmonė. Rūtų vainikėlį turėdavo ir jaunasis. Tik jam vainikas buvo segamas prie švarko atlapo, o po jungtuvių persegamas į kitą atlapo pusę”, – sakė pašnekovė.
Prisegdavo pabroliai
Rūtų šakelėmis buvo puošiama ne vien tik nuotakos galva, bet ir nuometas, dažnai rūtos ar mirtos šakelę prisisegdavo pabroliai. Rūtomis puoštos ir staltiesės. Klaipėdos krašte mirtos minimos dažniau nei rūtos. ,,Galbūt todėl, kad šis kraštas buvo vokiškas. Vokiečiai turėjo savas tradicijas. Lietuvių nacionalinė gėlė rūta, tačiau Mažosios Lietuvos dainose dažniau sutinkama mirta”, – sakė E.Jankūnaitė.
Etnologė tikino, kad ištekėti besiruošiančios merginos žino, jog rūtų vainikas reikalingas, bet daug ką lemia pakitęs gyvenimo būdas. ,,Jeigu seniau „sugultuvės” būdavo po vestuvių, tai dabar jos tapo įprastos prieš vestuves. Jauni žmonės gyvena kitaip. Norėdami artimiau pažinti vienas kitą bendrą gyvenimą pradeda anksčiau. Tokiu atveju ir rūta, kaip nekaltumo simbolis, netinka”, – tikino specialistė.
Nupins svočia
Nepaisant kintančių tradicijų ištekėti besiruošiančios merginos ieško rūtų būsimam vestuviniam vainikėliui. Mieste šis augalas sutinkamas vis rečiau, todėl tenka važiuoti į užmiestį ir kalbinti močiutes. Tačiau daugelis būsimų nuotakų renkasi kur kas paprastesnį būdą – patiki rūtų vainikėlio rūpesčius gėlių salonams.
Rugpjūčio mėnesį ištekėsianti klaipėdietė Renata Gustytė sakė, kad ketina pasipuošti rūtomis. Rūtų vainikėlį jai pažadėjo nupinti svočia.
V. Jankūnaitė pasakojo, kad neatsiejama vestuvių dalis – pirmoji jaunavedžių naktis. Anot specialistės, seniau ji būdavusi labai triukšminga. „Sugultuvės” būdavo apipintos įvairiausiais tikėjimais ir burtais. Labai svarbios būdavo apeigos. Jas atlikdavo svočia. Būtent ji paragindavo jaunikį atsigulti. Jaunoji būdavo aprengiama tam tikrais rūbais. Po paklode buvo sudedami įvairūs augalai. Visi šaukdavo ir triukšmaudavo, taip norėdami atbaidyti piktąsias dvasias.
Visai kitaip nei šiandien anksčiau vykdavę ir jaunųjų atsisveikinimai su draugais. Vadinamuosiuose mergvakariuose ir bernvakariuose dalyvaudavę ir vaikinai, ir merginos siausdavo net keletą dienų.
Vestuvių sutiktuvėse ir išleistuvėse be rūtų dominuodavo ir kiti simboliai – duona, vanduo, ugnis. Tinkamiausias metas vestuvėms būdavo ruduo – suvežus derlių ir atlikus visus darbus. Todėl rudenį prasidėdavo piršlybų ir vedybų metas.
Kristina Kanišauskaitė