Po audrų prie Girulių ir Karklės pakrančių dažnai galima sutikti specialia apranga ir graibštais apsiginklavusių žvejų.
Dideliais tinkliniais samčiais į putotas bangas su neperšlampama apranga įbridę žmonės gaudo ne žuvis. Nebent viena kita per žioplumą įsipainiotų. Į šaltą verdančią bangomis priekrantę laimę bandyti lenda gintaro ieškotojai. Tarp jų ir vienas kitas priekrantės žvejys. Kai putota jūra jau beveik mėnesį neįsileidžia priekrantėje statyti tinklų, tai nors šiokia tokia paguoda sužvejoti įbridus į vandenį bent gintaro trupinių.
Šio verslo, nors nė vienas neprisipažįsta iš jo gyvenantys, atstovų nėra daug. Jie išgriebtus saulės akmens gabalėlius paprastai pristato gintaro meistrams arba parduoda šeštadieniais apytamsį vykstančiuose Palangos gintaro turguose.
Gintaro žvejyba dažniausiai užsiima pajūrio senbuviai. Jie dar iš tėvų ir senelių perėmę tą neįprastą žvejybą žino vietas, kuriose jūra į krantą meta saulės akmenukus. Ne po kiekvienos audros ir ne bet kur su jūros žolėmis į krantą bangos sviedžia gintarą. Tas žinojimas ir patirtis ateina išbraidžius pajūrį su labiau prityrusiais. Deja, ir dešimtmečius užsiimantiems gintarų žvejyba kasmet jų jūra atiduoda vis mažiau ir mažiau.
Prieš 30 ir daugiau metų su specialiais graibštais nemažų gintaro gabalų buvo galima prisižvejoti mariose, tiksliau, žemutinėje dalyje prie Kiaulės Nugaros, toje vietoje, kur žemsiurbės gilino marias tarptautinės jūrų perkėlos statybai. Marių, Kintų gatvėse tuo užsiimdavę gintaro ieškotojai tikino, kad nereikėdavę nė graibšto, jei pataikydavę ateiti tuo metu, kai žemsiurbė į krantą purškė skystą pliurę. Nebijoję kišti rankas į tą pliurzę galėdavę be jokio graibšto išsitraukti ne mažesnių kaip delno dydžio saulės akmenų. Iš šio laikino verslo kai kas net gyvenvietėje, sako, mūrinukus pasistatę. Tačiau kai baigėsi žemsiurbių darbai, išseko ir marių gintaro klondaikas.
Prie Stariškių miško buvusiame kaime gyvenę senieji marių žvejai yra pasakoję, kad anksčiau gintaro išskalaudavęs ir per Kairių poligoną tekantis upelis. Sklinda kalbos, jog ir dabar žinantys jo lobius ten apsilanko.
Deja, susumavus ir mariose, ir jūroje surinktus gintaro žvejų išteklius, jų meistrams geriausiu atveju užtektų gal mėnesiui. Ir jei ne kaimynų iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities „parama” Palangos turguje, kažin ar gintaro gaminiais galėtų puikuotis ne tik Palanga, Nida, Klaipėda, bet ir Vilniaus prestižiškiausias kvartalas nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės, kur kas keli žingsniai sutinki užrašą „amberlife” (gintaras).