Pastaruoju metu bene kiekvienas mūsų kasdien sulaukia skambučių iš visų Lietuvos pakraščių: ar galima atvažiuoti į svečius – į Jūros šventę.
Prašosi nakvynės sveteliai, nes dabar jos ieškoti Klaipėdos viešbučiuose yra bergždžias reikalas. Nieko nepadarysi, tenka pasislinkti ar, svečiui užleidus savo lovą, pačiam sprukti tolyn nuo kasmet miestą užplūstančio šventinio šurmulio.
Net didžiausi Jūros šventės kritikai šiandien neneigia jos svarbos miestui. Viešoji įstaiga „Jūros šventė” su kaupu įvykdė prieš penketą metų jai iškeltą uždavinį: apie Klaipėdoje prasidedančius renginius žino, į juos traukia visa Lietuva.
Jūros šventė tapo didžiausia ir spalvingiausia nacionaline fiesta. Nors valstybės institucijos nėra priėmusios šį teiginį patvirtinančių teisės aktų, šimtai tūkstančių mūsų valstybės piliečių savo aktyviu dalyvavimu klaipėdiečių rengiamoje šventėje visiškai nedemonstratyviai pripažįsta: Jūros šventė yra visos šalies šventė.
Mums belieka padaryti viską, kad į Klaipėdą plūstančių žmonių lūkesčiai būtų patenkinti. Ir nesigraužti, kad iš valstybės biudžeto kasmet skiriami milijonai litų kitiems abejotinos prasmės, tačiau neva nacionalinės reikšmės renginiams. Nesvarbu, kad žmonių į juos susirenka mažiau nei į garsius kokio nors bažnytkaimio atlaidus.
Tai, kad klaipėdiečiai be valstybės paramos geba surengti didžiausią Lietuvoje šventę, tik padidina jos vertę. Vilniuje sugebama tik postringauti, esą Lietuva yra jūrų valstybė. O klaipėdiečiai tiesiog gyvena prie jūros. Ir kartą per metus švenčia. Miestiečiai ir miesto svečiai žino: Jūros šventė negali neįvykti, kad ir kas beatsitiktų.
Aišku, lengvai galima ant mūsų „pavaryti”, esą rengiame plebėjišką šventę, kurioje tiesiog pliaupiamas alus. Tačiau į tai nesunku atsikirsti: esame vargšai provincialai (runkeliai, jeigu norite), tad į šventę kviečiame paprastus žmones. Ir iš esmės niekuo nesiskiriame nuo tikro ar tariamo elito, kuris išties vartoja tokį pat kultūros produktą. Tik į rafinuotesnį popieriuką susuktą. O vietoj alaus Teatro aikštėje, prezidentūroje ar Seime geria šampaną…
Kaip ten bebuvę, plūstelėsime į savo mylimo miesto gatves kitų pažiūrėti, savęs parodyti, išalkę tų išskirtinių vaisių, kuriuos tik Jūros šventė sugeba atridenti. Esu įsitikinęs, kad didžiausia Jūros šventės puošmena, vertybė ir sėkmės garantas – tai geranoriškai, kūrybiškai nusiteikusi žmonių minia, kuri mielai priima organizatorių pasiūlytas „žaidimo” taisykles.
Kiekvienas šiame milžiniškame spektaklyje randa sau vaidmenį, peno tiek kūnui, tiek sielai. Publikos kūrybiškumas, geranoriškumas, gebėjimas laisvu stiliumi „atsikabinti” nuo kasdienių rūpesčių yra pats vertingiausias per daugelį metų išpuoselėtas Jūros šventės atributas. Atvykstantieji teigia, kad juos privilioja Klaipėdoje tvyranti kažkokia ypatinga dvasia, mokėjimas viską atlikti laisvu stiliumi. Ir ne tik per šventes.
Ši Jūros šventė ypatinga tuo, kad jos organizatoriams yra iškeltas naujas uždavinys – privilioti į Klaipėdą ir užsienio publiką. Užsieniečių į šią fiestą kasmet atvyksta vis daugiau ir daugiau. Jūros šventė figūruoja neformaliuose didžiausių Europos renginių sąrašuose. Palyginimui galima pasakyti, kad tarp šiuose sąrašuose iš Baltijos šalyse organizuojamų renginių dar minimos tik kas kelerius metus vykstančios dainų šventės.
Tačiau tai – tik gera pradžia. Įgyvendinti šį uždavinį prireiks ne vienerių metų. Tačiau jau šiemet piešiami būsimų fiestų kontūrai. Mums reikės labai daug padirbėti visų pirma tam, kad Jūros šventė taptų žinoma ir laukiama iš pradžių bent jau Baltijos jūros regiono šalyse, o vėliau – visoje Europoje.
Tie, kas yra lankęsi kitų šalių analogiškose šventėse, gali patvirtinti, kad klaipėdiečiai savo išmone, gebėjimais minimaliomis sąnaudomis organizuoti spalvingus masinius susibuvimus gali konkuruoti su bet kuo. Norėdami įgyvendinti savo ambicingus tikslus, klaipėdiečiai turės nemažai nuveikti. Visų pirma nugalėti stereotipą, esą jūra – tai uostas. Išties jūra gyvybiškai žmogui reikalinga stichija, kuriai laivai ir uostai – tik nedideli žaisliukai.
Antra, reformuoti Jūros šventės organizacinę struktūrą, įsisąmoninti, kad šventės organizavimas – ne vieno žmogaus ar kažkokios kontoros, o viso miesto, visų mūsų rūpestis. Įsisąmoninti, kad valstybė vargu ar padės, greičiau – trukdys.
Suprantu, kad šie samprotavimai šiandien sunkiai skaitomi – už lango Jūros šventė. Eikime į ją ir būkime šeimininkai.
Artūras Šulcas