Ešerių Mekoje (taip vadinamas Ventės ragas) pradėjome žuvauti apie 15 valandą. Saulėta, šilta. Atrodo, viskas gerai. Tik viena smulkmena: pūtė nestiprus rytys. Tai ne itin palankus žvejybai vėjas.
Buvau Vyto ir Aido svečias. Jų greitaeigis 4 vietų kateriukas manevringas, patogus – maloniai nuteikė. Žodžiu, sąlygos puikios. Abu vyrai, galima sakyti, Ventės rago žinovai, tuose vandens plotuose žvejoja daug metų.
Šį kartą jie pasirinko vietą ne prie akmenų, kur dažniausiai žvejoja atplaukusios valtys net iš Nidos, bet netoli kranto – 1000-1200 metrų. Gylis – 3,4-3,6 metro.
– Žvejosime plūdinėmis, – pasakė Vytas.
Ventės rago senbuviai greitai paruošė savo meškeres ir, pasimatavę gylį, jas paleido į darbą.
Man toks žvejybos būdas buvo kiek neįprastas. Tokiame gylyje žuvį viliodavau dugnine, tiesa, esant srovei.
O čia, kaip žinoma, srovės nėra. Pradėjau reguliuoti savo ilgoką teleskopinę su slenkančia plūde. Nelabai sekėsi. Pajutau draugų žvilgsnius, kurie stebėjo mano apgailėtiną padėtį ir nelabai sėkmingus mėginimus prisitaikyti aplinkoje.
Bėgo laikas. Nekibo. Vytas stebėjosi, kas per reikalas? Ne taip seniai jis čia buvo ir tempė nemažus ešerius.
Aš pasiūliau gerai pažįstamą būdą: sumetame dugnines ir padreifuojame. Tai išbandytas ir žinomas mariose metodas. Taip ir padarėme.
Pavėjui nuplaukėme netrumpą atkarpą. Nė vieno kibimo. Reikia kažką veikti. Juk žvejas ieško žuvies, o ne atvirkščiai.
Aidas pasiūlė grįžti prie plūdinių ir pamigruoti. Bus maloniau: turėsime įdomesnio darbo, nes stebėsime plūdę, gal surasime ešerių būrelius.
Aidas pasigailėjo manęs: liepė padėti ilgą teleskopinę į šalį, davė modernią, lengvą keturių metrų meškerę, prie kurios valo yra neslankiojanti ryškiai raudona plūdė. Ir dar pasakė: „Pasilikite kitam kartui ir kitur savo dieninius sliekus, o naudokite tik naktinius, kurių turime pakankamai”. Pasirodo, tose vietose ešeriai griebia tik naktinius sliekus. Mėginau pajuokauti: pripratinote ešerius prie tokio masalo, kitokio jie ir nemėgsta.
Pirmieji laimikiai pasirodė apie 18 valandą. Pavyzdį parodė Aidas. Po to ir man užkibo ešerys. Vėliau įsibėgėjo ir Vytas. Jam kibo stambesni. „Aš kovoju už kokybę”, – juokavo. Tiesa, traukti žuvį su plūdine iš 3,6 metro gylio reikia įgūdžių. Svarbiausia laiku ir tiksliai užkirsti, kad giliai esantis kabliukas tvirtai įkibtų. Tad nenuostabu, kad net kelis kartus tai nepavyko padaryti. Atrodo, panėrė plūdė, laiku truktelėjau, o žuvis liko vandenyje. Tik gerą slieką praradau.
Aktyvus kibimas vyko maždaug pusantros valandos. Gavome gerą dozę adrenalino. Mano draugai vis sielojosi, kad retai ištraukdavo didelių ešerių (kaip anksčiau būdavo), todėl šimtagraminių į tinklelį nedėdavo: atsargiai nuima nuo kabliuko ir paleidžia. Tenkinomės tik stambesniais.
Žūklė ėjo prie pabaigos. Saulė krypo vakarop ir ruošėsi slėptis už horizonto.
– Įdomu, kiek čia mes pagavome? – sako Aidas. Vytas pakėlė iš vandens tinklelį, į kurį visi trys leidome ešerius. Sekundę kitą tylėjome. „Kažkodėl atrodo mažokai, turėjo būti daugiau, – nusistebėjo Aidas. Ir mums taip pasirodė. Ką darysi: yra kaip yra. Nuleido Vytas tinklelį į vandenį. Darbuojamės toliau. Po kokių penkių minučių žiūriu: plaukia ant šono šalia tinklelio du gražūs ešeriai. Aišku, tai mūsų laimikis. Graibšto neturime. Aidas nusimovė trumpikes ir šoko į vandenį (jau ir anksčiau jis du kartus taip gaivinosi), „sužvejojo” tuos pabėgėlius ir perdavė mums. Tada jau rimtai apžiūrėjome tinklelį. Jo dugne ir šone radome dvi skyles. Pro jas į laisvę ir ištrūko dalis mūsų laimikio. Ir apmaudu, ir juokinga. Bet juk nuo žioplumo vaistų nėra.
Apie 21 val. greitaeigis kateris mus atplukdė į krantą. Aidas meistriškai jį per „bėgius” iškėlė, pritvirtino prie automašinos. Su gera nuotaika, įspūdžiais, pailsėję grįžome į Klaipėdą.
Man, lyg ir ne taip jau „žaliam”, o su stažu meškeriotojui, vis dėlto Ventės rago pamokos praturtino patirtį, kuri ateičiai pravers. Dabar tuose plotuose žinosiu, kaip pasiruošti ir gaudyti dryžuotašonius.
Juras Šilgalis
👿 😐