Segė lėlė, žiedas – akis su blakstienomis, sidabro ir balto veltinio auskarai su prosenelių fotografijomis – tai juvelyrės Ugnės Blažytės darbai. Jauna kūrėja drąsiai laužo įprastas juvelyrikos tradicijas, žaidžia formomis ir netikėtais medžiagų deriniais.
Praėjusieji metai Ugnei Blažytei buvo iš tiesų įsimintini – juvelyrės amato mergina mokėsi Ispanijoje, Barselonoje, o grįžusi surengė autorinę juvelyrikos parodą „Baltas cukrus”.
Skiriasi požiūris
Kol kas ji niekur galvotrūkčiais neskuba – šiemet norėtų pagaliau baigti magistrantūros studijas, galbūt surengti parodą užsienyje. Lietuvoje jos darbų greit neišvysime. „Gal po diplominio darbo”, – šypsosi juvelyrė.
Studijos Barselonoje, pasak Ugnės, daug ką pakeitė. Galvoje kirba begalė idėjų, atrasta naujų juvelyrinių technikų, susipažinta su kita kultūra ir daugybe žmonių. Kritikai ją giria už Lietuvoje retai naudojamus kūrybos metodus ir vadina originalia menininke.
„Išmokau labai įdomių technikų, pavyzdžiui, japoniško Uruši lako. Dabar savo darbuose naudoju daugiau medžiagų, o visada mėgau jas maišyti, netikėtai derinti. Arba labai įdomi emalės technika.
Esminis juvelyrikos ten ir čia skirtumas yra požiūris. Ispanijoje juvelyrika spontaniškesnė, spalvingesnė, naudojama įvairesnių medžiagų – net popierius (papjė mašė masė). Jie įdeda mažiau darbo nei lietuviai, bet jiems svarbesnis jausminis efektas.
Ispanijoje itin ryški takoskyra tarp to, kas skirta masiniam pardavimui, ir autorinės juvelyrikos. Lietuvoje tai kur kas labiau sumišę – galerijose parduodami praktiški daiktai, kurie kartu turi ir meninę vertę. Ispanijos mokykloje buvau mokoma šiuolaikinės juvelyrikos. Ten kuriami konceptualūs, idėjiniai darbai, kurių gal ir nenešiosi…” – savo, kaip menininkės, atradimais dalijasi U.Blažytė.
Kūryba emocinga
Kai ji kuria, nori, kad nešiotų. Nori, kad jos kūrinys kažką puoštų, o ne vien pagulėtų vitrinoje per parodą. Džiugu gatvėje sutikti ką nors pačios kurtu darbu pasidabinusį. Malonu, kad jos kūryba vertinama. Savo sukurtus papuošalus Ugnė dažnai dovanoja draugams ir šeimos nariams. „Kol kas visiems patiko”, – šypsosi juvelyrė. – Dažniausiai dovanoju, jei žmogus pasako, kad kuris nors mano darbas ypač artimas.”
„Mano stilius labai įvairus. Ispanijoj buvau klausinėjama, kas man labiau patinka: ar smulkmeniški, „iškrapštyti” darbai, ar atvirkščiai. Sakiau, kad daug kas patinka, ypač humoristinės papuošalų interpretacijos. Vadinasi, lyg ir dažniau kuriu jaunesniems. Bet griežtų ribų nėra. Svarbu, kad žmonės vertintų autorinę juvelyriką, nebijotų naujumo, originalumo, medžiagų maišymo. Mano darbai turbūt nepatiktų mėgstantiesiems tradiciją, vientisumą”, – svarsto U.Blažytė.
Jai kūryba yra ir menas, ir filosofija, ir pragyvenimo šaltinis. „Nežinau, kaip susiklostys gyvenimas, bet norėčiau suderinti šiuos dalykus. Jei pavyktų užsidirbti pragyvenimui iš kūrybos, būtų puiku. Suprantu, kad gyventi reikia, bet be meno negaliu. Net mano emocijos atsispindi kūryboje – visi, kas matė Barselonoje sukurtų darbų parodą, sakė, kad ji kitokia. Įtakos turėjo ir aplinka, ir jausminiai patyrimai.”
Lietuvė Katalonijoje
Gyventi Barselonoje – tik iš dalies gyventi Ispanijoje. Barselona – Katalonijos sostinė, o katalonai turi savo kalbą, kultūrą ir savęs nelaiko ispanais. „Net kai žaidžia Ispanijos futbolo komanda, jos sėkme jie visai nesidomi. Sako: „Mums nusispjaut, ar ispanai laimės. Tai ne mūsų komanda”. Tokie tikri katalonai”, – šypsosi U.Blažytė. Pasak jos, Barselonos gatvėse dažniausiai girdi katalonų kalbą, net universitete per paskaitas dėstytojai ja kalba. Ispaniškai dėsto tik tada, kai auditorijoje yra studentų iš užsienio.”
Į tokius miestus kaip Barselona visada norisi sugrįžti, sako mergina. Ją labiausiai sužavėjo architektūra. Garsiojo Antonio Gaudi miestas stebina įspūdingais art deco stiliaus pastatais, kuriančiais pojūtį, lyg vaikščiotum muziejuje. Pakėlus galvą akį traukia įvairiaspalvės plytelės, neįprastos skulptūros, vitražai. Įsuka ir kultūrinis miesto gyvenimas – kviečia parodos, koncertai. Vaikštinėjant mieste aplink šurmuliuoja gatvės menininkai, traukia turgūs, kuriuose – gausybė Lietuvoje nematytų žuvų ir kitų jūros gėrybių. Restoranuose jų galima paragauti jau paruoštų pagal tradicinius receptus.
Tiesa, Ugnę nustebino barseloniečių temperamentas – tikėjosi atviresnių, šiltesnių žmonių. Tačiau teko patirti, kad katalonai gal net uždaresni nei lietuviai. Jiems reikia laiko susidraugauti, prisileisti žmogų artyn. „Jie laisvesni, turi geresnį humoro jausmą, yra ne tokie griežti ir santūrūs. Bet, keista, uždari”, – stebisi mergina.
Gyvenimas – kaip žaidimas
„Nesu planuotoja. Vadovaujuosi jausmais. Galiu ramiausiai gyventi Lietuvoje, ir staiga pakelti sparnus. Mėgstu keliauti”, – užsimena U.Blažytė. Pusantrų metų jai yra tekę gyventi ir dirbti JAV, Masačiusetso valstijoje. Norėjosi užsidirbti pinigų įrankiams, kad galėtų įsirengti savo dirbtuvę ir pradėti dirbti kaip juvelyrė. „Darbas buvo paprastas, nesusijęs su juvelyrika. Bet tai įdomi gyvenimo patirtis. Džiaugiuosi, kad galėjau pažinti Amerikos kultūrą,” – sako mergina.
Ugnė pasakoja, kad gyvenimas JAV ir Ispanijoje labai skiriasi. „Amerikietiška kultūra yra šiek tiek sintetinė. Ten jautiesi kaip žaidime. Gali nuolat keisti darbus, gali ką nori pasirinkti, gali susikurti save kokį nori. Ten specifinė aplinka, kurioje esi žaidėjas. Iš dalies tai žavi. Tačiau kažkas ten ne taip. Žmonių santykiai dirbtiniai. Nejaučiu pasitikėjimo jais. Amerikoje žmonės šneka daug ir gražiai, bet neišpildo savo pažadų. O katalonai, nors ir gana uždari, bet jei jau ką pasako, dažniausiai ir padaro”.
Ugnė, Barselonoje turinti draugų ir mokanti kalbą, ketino pasilikti ilgėliau, bet apsigalvojo. Sako, kaip kūrėjai atrodo artimesnis Berlynas ar Skandinavijos miestai…