Užtenka vieno sakinio, kad ir tokio: „Praslinks daug metų, ir pulkininkas Aurelijanas Buendija, stovėdamas prieš baudžiamojo būrio šautuvų vamzdžius, vėl prisimins aną tolimą popietę, kai tėvas jį vedėsi pažiūrėti ledo”. Tai tik simbolių seka, prieš dešimtmečius tolimoje šalyje surikiuota rašytojo Gabrielio Garcia Marquezo smegenų. Tačiau kitų smegenyse, kurios galbūt pirmą, o gal jau dešimtą kartą apdoroja šiuos ženklus, ji sukelia vaizdinius: prieš šautuvų tūtas stovinčio vyriškio arba mažo berniuko, vedamo pažiūrėti ledo. Kalbos magija. Tokia paprasta ir taip sunkiai paaiškinama.
Jei smegenims pakenkiama, kalbos, tik žmogui būdingo gebėjimo, mechanizmai sutrinka. Tai, kas buvo sklandu, natūralu, normalu, ūmai pakrinka. Ir paaiškėja, kokie sudėtingi tie mechanizmai. Pasitaiko atvejų, kai žmogus nebegali skaityti, tačiau rašyti gali, būna, kad asmuo supranta, kas jam sakoma, tačiau pats nustoja kalbos dovanos. XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje prancūzų medikas Paulis Broca stebėjo pacientą, kuris tesugebėjo ištarti du skiemenis: „tan-tan”. Po ligonio mirties gydytojas ištyrė jo smegenis ir nustatė pažeistą zoną, kurioje, jo spėjimu, „reziduoja” gebėjimas kalbėti. Praėjo daug laiko, tačiau neurologai tebetiria pažeistas smegenis, kad nustatytų jų klostėse slypinčią kalbos „buveinę”. Šiandien tyrėjai naudojasi modernia aparatūra.
Žinomas italų neurolingvistas Alfonso Caramazza, neseniai grįžęs iš Harvardo universiteto (JAV) ir Trento mieste vadovaujantis naujam proto ir smegenų tyrimo centrui, sako, kad žinios apie kalbos funkcionavimą remiasi lingvisto Noamo Chomsky apibrėžtu kalbos generatyvumu. „Naudodami ribotą žodyną galime produkuoti begalines frazių serijas. Lieka išsiaiškinti, kokie neuronų mechanizmai palaiko šią nepaprastą natūralių kalbų produkuojamąją gebą”, – teigia A.Caramazza.
– Tai gramatika glūdi smegenyse?
– Jei ne ten, kurgi dar? Juk privalo egzistuoti mechanizmai, leidžiantys kodifikuoti garsų sekas ir jas „įprasminti”. Ne iki galo aišku, kokios smegenų struktūros ir pagal kokius dėsningumus tą daro. Iš mano tyrimų, atliktų praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, paaiškėjo, kad už gramatinius kalbos aspektus „atsakingos” tam tikros kairiojo pusrutulio kaktos srities smegenų struktūros. Dabar jau žinoma, kad be galo svarbios ir kitos sritys, taigi ankstesnė samprata apie nedidelę smegenų dalį, neva vienintelę atsakingą už „gramatiką”, prasiplėtė.
– Jūsų tyrimai sufleruoja, kad smegenyse slypi kiekvienai gramatinei kategorijai skirta zona: veiksmažodžiams, daiktavardžiams…
– Kai kurios zonos labiau suaktyvėja tariant veiksmažodį ar daiktavardį, tačiau visos jos yra sudėtingos grandinės dalys. Imkime veiksmažodį „žaisti”. Jis yra tam tikri garsai, tačiau turintys atitinkamą prasmę ir tam tikrą gramatinę funkciją. Šių elementų visuma ir yra veiksmažodis. Smegenys visus šiuos duomenis doroja vienu metu, simultaniškai ir juos interpretuoja.
– Prieš šimtą metų, kad suprastų smegenų darbą, neurologas gilinosi į klinikinius duomenis. O šiandien?
– Klinikiniai atvejai ir šiandien tebėra esminiai. Yra magnetinis rezonansas, elektroencefalograma, magnetoencefalograma – metodai, galintys parodyti, kuri smegenų dalis labiau „aktyvinama” skaitant, kuri – kalbant, tačiau tai dar neįrodo, kad būtent šios dalys atliekant tokias užduotis yra pačios svarbiausios, esminės. Pasitaiko nepaprastų atvejų: pacientai formuluoja gramatiniu požiūriu visiškai taisyklingus, tačiau beprasmius sakinius. Kiti pacientai neįstengia sulipdyti frazės, tačiau norimą perduoti turinį išsako galbūt gestikuliuodami arba naudodami pavienius žodžius. Yra itin išskirtinių atvejų, išryškinančių ypatingus aspektus. Štai filosofas Giambattista Vico mini smarkios apopleksijos ištiktą žmogų, kalbėjusį tik daiktavardžiais ir visiškai užmiršusį veiksmažodžius. Yra pacientų, kurie sugeba taisyklingai rašyti tam tikros gramatinės kategorijos žodžius, pavyzdžiui, veiksmažodžius, bet negali teisingai jų ištarti. O, tarkim, daiktavardžius ir parašo, ir ištaria teisingai. Tokie atvejai mane ir kitus įtikino atsisakyti minties, kad prote egzistuoja abstraktūs žodžių konceptai. Žodis nėra nuo savo formos nepriklausomas objektas. Smegenyse reprezentuojama būtent žodžio forma – sakytinė, rašytinė ir panašiai.
– Kas žinoma apie kalbos evoliuciją?
– Yra daug prielaidų, viena jų tvirtina, kad kalba iš viso neevoliucionavo. Aš esu įsitikinęs, kad kalba – viena iš evoliucijos formų. Klausimas, ar tai vien žmogui būdingi gebėjimai, tebėra neatsakytas. Eksperimentai rodo, kad gestų išmokusios šimpanzės juos naudoja sakiniams sudaryti. Kiek kalbinių sugebėjimų turi įvairūs gyvūnai, tebetiriama.
– Ar kalbos mokymasis vaikystėje padaro mus protingesnius?
– Yra manančiųjų, kad dvikalbystė kenksminga. Intelekto koeficiento nustatymo testus atlikę dvikalbiai asmenys nepasiekė tokių gerų rezultatų kaip vienakalbiai. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad dvikalbiams geriau sekasi atlikti dėmesio gebėjimų testus. Man regis, dvikalbis giliau užčiuopia žodžių prasmę, yra atidesnis niuansams, bet tai tik mano spėjimai.
– Kodėl išmokti kalbą vaikui lengva, o suaugusiajam reikia didžiulių pastangų?
– Vaikas išgirsta žodį ir jau moka jį teisingai naudoti. Vos atradęs ryšio tarp garso ir prasmės logiką, per dieną išmoksta nuo 20 iki 50 žodžių. Naujagimiai geba atskirti visus kalbos garsus – nuo anglų iki kinų kalbos. Laikui bėgant, kai jau išmoksta kurią nors vieną kalbą, tokį gebėjimą praranda. Tai gali būti svarbi priežastis, kodėl sunku išmokti naują kalbą ar tarti be akcento. Suaugusiųjų smegenys ne tokios „lanksčios”. Tačiau, mano manymu, bene svarbiausia, kad suaugusieji bijo. O vaikai nesibaimina padaryti klaidą, nesigėdija suklysti. Todėl geriau ir išmoksta.