Lietuva nebuvo mokslo provincija, bet gali tokia tapti

Europos Sąjunga užsibrėžė tikslą remdamasi technologine pažanga sustiprinti konkurencingumą ir iki 2020 metų mokslininkų skaičių padidinti dvigubai. Lietuva, siekdama panašių tikslų, užsimojo mokslininkų ir mokslo institucijų skaičių gerokai sumažinti.

„Lietuva nebuvo provincija, mokslo pasaulyje buvome tarp lyderių”, – teigė akademikas Juras Požela, pirmasis 1967-ųjų sausio 1 dieną įkurto Puslaidininkių fizikos instituto (PFI) direktorius. Minint instituto 40-metį pabrėžta, kad iš puslaidininkių, kaip iš vaikiškų drabužių, jau išaugta. Tačiau per tuos dešimtmečius instituto pelnytas didelis pripažinimas mokslo pasaulyje neapsaugo nuo užmojų ji sunaikinti.

Natūraliai baigs gyvuoti

Praėjusių metų pabaigoje ES Komisija svarstė pasiūlymą įsteigti Europos technologijos institutą, kuris turėtų būti Europos naujovių, mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo kompetencijos centras. Jis pradėtų veikti 2008 metais ir turėtų pritraukti investicijų į mokslinius tyrimus, didinti mokslinį ir pramoninį Europos konkurencingumą. Remiantis šiuo ES Komisijos sumanymu, Lietuvoje imta diskutuoti, jog šalis per maža, kad galėtų investuoti į mokslo tyrimus, kad per didelė prabanga turėti valstybinių institutų (yra 17 valstybinių ir 18 universitetinių mokslo tyrimo institutų), kad institutai turėtų susijungti su universitetais, o savarankiški galėtų liktų tik tie, kuriuos finansuotų pramonė. Imta siūlyti įkurti mokslo, technologijų ir studijų nacionalinį centrą „Saulėtekis”, o jame – Lietuvos aukštųjų technologijų institutą. Šio pasiūlymo autorių manymu, reikėtų sostinės pakraštyje naujajam institutui pastatyti pastatą su šiuolaikiškai įrengtomis laboratorijomis, o tada skelbti tarptautinį konkursą ir atrinkti mokslininkus, kurie vadovautų šiam institutui ir jo laboratorijoms. Atseit taip išsispręstų valstybinių ir universitetinių mokslo tyrimo institutų (tarp jų ir PFI) reorganizavimas. Konkursus laimėję mokslininkai dirbtų „Saulėtekyje”, o kiti institutai natūraliai baigtų gyvuoti. Tačiau toks pasiūlymas ne visiems priimtinas.

„Kalbant apie žinių branduolio atsiradimą pirmiausia turi būti suformuluota tyrimų idėja, išsiaiškinta, kokios mokslo, verslo problemos aktualios ir kaip jas spręsti. Tik tada reikėtų formuoti naujus kolektyvus. Toks centras neturėtų būti formuojamas mechaniškai sujungiant institutus ir universitetus”, – LŽ sakė Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. habil.dr. Eugenijus Butkus. Jo manymu, nelogiška statyti pastatą, nežinant, ko ten reikės, o paskui jį pritaikyti laboratorijoms, eksperimentinėms reikmėms. Pasaulyje taip jau nedaroma.

„Reikia išanalizuoti mūsų institutų sistemą, jų sąveiką su universitetais. Bet to nepadaryta. Blogiausia, kad bandoma pertvarkyti visus vienodai, neatsižvelgiant į institutų veiklos specifiką, poreikius, ypatumus, nors šalyje yra institutų, kurie dirba efektyviai, sėkmingai dalyvauja įgyvendinant įvairius europinius projektus”, – teigė prof. Butkus. Anot jo, niekas neanalizavo, kas trukdo institutų mokslininkams aktyviau dalyvauti studijų procese, įsitraukti į universitetų veiklą.

„Jeigu tokią reformą kas nors dabar planuoja, ir be diskusijų aišku, kad tai nieko neduos”, – sakė pašnekovas. Tačiau iškils reali grėsmė, kad Lietuva taps mokslo pasaulio provincija. Gal to ir siekiama?

Gardus kąsnelis

Reformatoriai mėgina pasinaudoti Norvegijos mokslinių tyrimų tarybos ekspertų 1995-1996 metais atliktu Lietuvos mokslo potencialo vertinimu. Tąkart norvegai PFI įvertino kaip ambicingą, turintį didelį potencialą kolektyvą. Kita vertus, jie siūlė PFI arba jo dalį perkelti iš Vilniaus į Kauną. Atseit, tokiu būdu šalies mokslinis potencialas būtų tolygiau išdėstytas. Šis norvegų siūlymas patogus ir tiems, kurie nori sumažinti Lietuvoje mokslo tyrimo institutų skaičių, ir tiems, kuriems rūpi pasipelnyti iš nekilnojamojo turto sostinės centre. Net jeigu perkelti institutą atsirastų lėšų, jis būtų išdraskytas.

Dabartinė instituto vieta sostinės Goštauto gatvėje, ant Neries kranto, – gardus kąsnelis nekilnojamojo turto rinkoje. Čia PFI įsikūrė 1971 metais. Instituto korpusai ir gamybinės dviejų aukštų dirbtuvės užima 1,5 ha sklypą. Pasak instituto direktoriaus, prof. habil. dr. Stepono Ašmonto, Turto fondas ne kartą ragino išparduoti pastatus ir sklypą dalimis. Beje, Turto fondo ekspertai PFI turtą įvertino 13 mln. litų, o verslininkai iš Šveicarijos prieš porą savaičių siūlė 100 mln. litų. „Už šveicarų siūlomą sumą galėtume Visoriuose pasistatyti naują modernų pastatą ir įsigyti šiuolaikinės mokslinių tyrimų įrangos. Valstybei tai nieko nekainuotų. Reikia tik Vyriausybės sprendimo”, – sakė PFI direktorius.

Lietuvos Mokslų Akademija daugiau kaip prieš 17 metų planavo Visoriuose pastatyti mokslininkų miestelį. Iki nepriklausomybės atkūrimo ten buvo pastatyti Matematikos ir Biochemijos institutai bei Chemijos instituto eksperimentinė bazė. Dalis mokslininkų miesteliui numatytos teritorijos jau užstatyta gyvenamaisiais namais. Matydamas, kaip sparčiai daugėja statybų, prieš trejus metus PFI direktorius kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kad miesto bendrajame plane būtų išsaugota teritorija perkelti PFI į Visorius. Buvo parengtas teritorijos planas, kuriame numatyta šalia jau esančių institutų pastatyti PFI bei Chemijos institutus, o centre – dviaukštę automobilių aikštelę, kuria naudotųsi visų institutų darbuotojai.

Bendromis jėgomis

Mokslininkų miestelyje Visoriuose ketinantys įsikurti ir jau įsikūrę mokslo tyrimo institutai parengė Nacionalinio mokslo ir technologijos centro projektą. Tai būtų alternatyva institutų sujungimui su universitetais. Šį PHARE finansuojamą projektą institutų užsakymu parengė tarptautinis konsorciumas.

Pasak prof. Ašmonto, Nacionalinis mokslo ir technologijų centras būtų valstybinių techniškųjų mokslo tyrimo institutų asociacija. Jį sudarytų 6 institutai – Puslaidininkių fizikos, Biotechnologijos, Biochemijos, Chemijos, Fizikos, Matematikos ir informatikos institutai. Jie, bendradarbiaudami tarpusavyje ir su užsienio tyrėjais vykdytų tarptautinio lygio Lietuvos mokslui, ūkiui, sveikatos apsaugai svarbius fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, o gautus rezultatus panaudotų visuomenės gyvenimo kokybei gerinti. Manoma, kad toks centras su nauja laboratorine įranga ir naujomis tyrimų kryptimis sustabdytų protų nutekėjimą, padidėtų komercinio tyrimų rezultatų panaudojimo galimybės. Įgyvendindami šį projektą institutai už 10,54 mln. litų įsigijo modernios, brangios laboratorinės įrangos (pavyzdžiui, PFI pirko skenuojančio zondo mikroskopą, kainuojantį 0,82 mln. litų, Biotechnologijos institutas – rentgeno spindulių analizatorių už 0,77 mln. litų). Šia įranga naudosis visų projekte dalyvaujančių institutų tyrėjai. „Nacionalinis mokslo ir technologijų centras sudarys palankias sąlygas žinių ekonomikos plėtrai, formuos Vilniaus kaip žinių ekonomikos miesto įvaizdį”, – pasakojo prof. Ašmontas.

Trūksta komercinės grandies

Tačiau net Nacionalinis mokslo ir technologijų centras vargu sustiprins šalies mokslo ir pramonės ryšius. Aukštųjų technologijų pramonė sudaro tik mažytę dalį šalies pramonės. „Lietuvos pramonėje dirba apie 4 proc. mokslininkų, o JAV – apie 50 procentų”, – teigė prof. Ašmontas. Jo manymu, viena didžiausių problemų, kad nėra jungiamosios grandies tarp mokslininkų ir gamybininkų. Pašnekovo manymu, Lietuvoje reikėtų efektyviau remti inovacijų diegimą. Jeigu atsirastų fondas ar bankas, kuris prisiimtų riziką, finansuotų naujo gaminio įdiegimą ir būtų suinteresuotas uždirbti iš jo paklausos rinkoje, reikalai gal ir pajudėtų. Lietuvos mokslininkai patys turi rūpintis savo išradimo pardavimu ir savo intelektualinių teisių apsauga. Net reikalavimas skelbti straipsnius Vakarų mokslo leidiniuose atsigręžia prieš juos, nes neretai lietuvių straipsniuose aprašytus išradimus nukopijuoja užsieniečiai. Patentus išsiima tik vienas kitas. Viena vertus, JAV arba Europoje išduotas patentas brangiai kainuoja (vidutiniškai 10 tūkst. eurų), kita vertus, procedūra trunka 2-3 metus. Ūkio ministerija apmoka patento gavimo išlaidas, bet tik tada, kai pateikiamos apmokėtos sąskaitos. Taigi patentus išsiima tik tie, kas susiranda partnerius (vokiečius, prancūzus, amerikiečius), kurie sumoka dalį patento išlaidų ir suranda gamintoją bei rinkas naujam produktui. Tokius partnerius pasisekė rasti habil.dr. Sauliui Balevičiui. Tačiau dauguma PFI mokslininkų sukurtų prietaisų guli ant lentynos. Štai variklio valdiklis gyvenvietėse gali pakeisti senus vandentiekio bokštus. Įrengus nedidelį vandens rezervuarą šis prietaisas automatiškai palaiko reikalingą 2-3 atmosferų spaudimą, o kainuoja apie 10 tūkst. litų, kai vandentiekio bokšto statyba atsieina keliolika kartų brangiau. PFI mokslininkai per metus pagamina 10-15 tokių prietaisų, bet jų pareiga kurti, o ne užsiimti serijine gamyba. Nesulaukė verslininkų susidomėjimo ir tvarsčio spaudimo matavimo prietaisas. Jį naudodami medikai galėtų saugiai bintuoti pacientus, nespręstų „iš akies”. „Lietuvos pramonę domina tik tie mokslininkų darbai, kurie sukuria pridėtinę vertę, yra sukurti gamybininkų užsakymu arba mokslininkai turi įrodyti, kad jų produktas turės rinkas, bus perkamas”, – teigė Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Rimas Varkulevičius.

Prof. Butkaus manymu, reikalavimas kurti tik tai, ko reikalauja pramonė, kai tik maža jos dalis orientuota į aukštas technologijas, kelia abejonių. „Mokslas turi savo logiką. Daiktai, kuriais visi naudojamės kaip savaime suprantamais dalykais, iš esmės yra fundamentinio mokslo reiškiniai. Trumparegiškumas, mokslo ignoravimas veda prie skaudžių klaidų („Ekrano”, „Vilniaus Vingio” bankrotai). Mokslas – bangus dalykas, bet teiginys, kad Lietuva maža šalis ir negali sukurti naujų technologijų, neteisingas”, – teigė prof. Butkus.