Pirmą kartą Lietuvoje ketinama pritaikyti naują viešosios politikos metodą ir pasižiūrėti, ar interesų grupės gali būti lygiaverčiai politikos partneriai
Pilietinės visuomenės institutas, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras kartu su partneriais, tarp kurių ir dienraštis „Lietuvos žinios”, pradeda įgyvendinti aštuonių mėnesių trukmės Europos Komisijos remiamą projektą „Lietuva be atskirties ir skurdo” (LabAS).
Apie projekto tikslus bei uždavinius LŽ sutiko papasakoti vienas jo rengėjų Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros vedėjas docentas Arūnas Poviliūnas.
– Gerbiamasis eksperte, daugeliui suprantama ir žinoma (neretai ir iš savo patirties), kas yra skurdas. Tačiau kas ta socialinė atskirtis, ko gero, paaiškintų tikrai ne kiekvienas.
– Kalbant labai paprastai, tai yra tokios mūsų visuomenės grupės, kurioms, drįsčiau sakyti, nepasisekė, ir kurios turi mažiau galimybių dalyvauti visuomenės gyvenime negu kitos grupės. Storėjant mūsų didžiajam ekonomikos pyragui, kurį apibūdina Bendrojo vidaus produkto (BVP) skaičiai, aiškiai matome, kad santykinis skurdas didėja. Tai reiškia, kad atotrūkis tarp tų, kurie gali gauti didesnę to produkto dalį, ir tų, kurie gauna mažesnę dalį, taip pat didėja.
– Gal išvardytumėte kelias tokias grupes?
– Galime kalbėti apie kaimo gyventojus, bet ne apie ūkininkus, kurių padėtis, Europos Sąjungai pradėjus subsidijuoti žemės ūkį, aiškai gerėja. Tačiau ūkininkų, drįsčiau sakyti, kaime yra mažiau nei trečdalis. Visų kitų kaimo gyventojų gyvenimo kokybė tikrai nepagerėjo – investicijų nėra, didėja neviltis.
Kita grupė – neįgalūs žmonės. Likimas taip jau susiklostė, kad jie turi mažiau galimybių gyventi visavertį gyvenimą. Galime kalbėti ir apie daugiavaikes šeimas. Kaip rodo statistika, šeimos, auginančios daugiau kaip tris vaikus, patiria kur kas daugiau vargo, gyvena didesniame skurde nei turinčios mažiau vaikų.
Savaime suprantama, likusi visuomenės dalis turi sudaryti kuo palankesnes sąlygas, kad tos socialinės grupės nesijaustų diskriminuojamos, turėtų tokias pačias galimybes kaip visi.
– Kaip paaiškinti paradoksą, kad, didėjant BVP, didėja ir skurdas?
– Čia nereikia painioti dviejų dalykų. Jei kalbame apie absoliutaus skurdo lygį, drąsiai galime teigti, kad jis mūsų šalyje mažėja, visi gyvename vis geriau.
Kitas dalykas – santykinis skurdo lygis, kuris yra matuojamas kaip 50 procentų vidutinių pajamų. Šis rodiklis rodo ne patį skurdą, o tik santykį, kiek kam tenka. Galime kalbėti apie tam tikras socialines grupes, kurios, augant vidutinėms pajamoms, vis labiau ir labiau atsilieka. To atsilikimo rodikliai vis auga – prieš porą metų buvo 16, dabar – 18 procentų. Santykinis skurdas rodo, kad didėja atotrūkis, kad ne visi vienodai turi galių pasinaudoti tuo gerėjimu.
Todėl vienų socialinių grupių padėtis yra palankesnė, kitų – blogesnė. Vienos turi daugiau galių, kitos – mažiau. Pavyzdžiui, verslininkų socialinė grupė turi palankesnes sąlygas daryti įtaką politikai, kad jiems būtų priimami palankūs sprendimai. O tos grupės, kurios, vaizdžiai tariant, į gyvenimą žiūri per televizoriaus ekraną ar lango stiklą, neturi galių, kad gyvenimą pakreiptų kitaip.
– Ar tokiems žmonėms reikia padėti, ar jie patys turi rodyti daugiau iniciatyvos?
– Mes turime galvoti ne apie tai, kaip tokias socialines grupes apsupti kokia nors ypatinga globa, o turime ieškoti būdų, kaip padaryti, kad tie žmonės galėtų dalyvauti priimant jiems svarbius sprendimus, tiesiogiai darančius įtaką jų gyvenimui. Turime rasti būdų, kaip tie žmonės galėtų „prieiti prie galių”.
Dabar matome, kad politinę valdžią yra uzurpavusios partijos, priimami verslo ir partijų bendrabarbiavimui palankūs įstatymai. Ir lieka vis mažiau galimybių įsisprausti į tą „glaudų bendradarbiavimą”. Bet juk ir mes esame šios valstybės piliečiai ir turime teisę pasakyti, kad ir mes norime dalyvauti priimant mums svarbius sprendimus.
– Jūsų projektas labai skambiai pavadintas. Beje, ar gali būti, kad valstybėje neliktų nei skurdo, nei atskirties?
– Santykinio skurdo rodiklis egzistuos visuomet ir bet kurioje valstybėje, nes visuomet bus skirtumas tarp tų, kurie gauna daugiau, ir tų, kuriems tenka mažiau. Klausimas yra tik toks – kokia yra valstybės funkcija, kokia jos atsakomybė? Ar ji daugiau dėmesio turėtų skirti užtikrinti lygias galimybes, ar tarnauti kokiai nors nematomai laisvosios rinkos rankai.
Nenoriu giedoti ditirambų Europos Sąjungai (ES), bet jos administravimas bei viešoji politika tikrai yra pažangesnė negu mūsų šalyje. Kalbėdamas apie mūsų projektą noriu akcentuoti vieną viešosios politikos, valstybės valdymo instrumentą, kuris pavadintas atviru koordinavimo metodu. Šis metodas taikomas ES, kai kalbama apie tokias socialinio gyvenimo sritis kaip užimtumas, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, sveikatos apsauga, pensijų reforma. Ir būtent šios socialinės politikos sritys šiuo metu yra valdomos, reguliuojamos, pasitelkus atviro reguliavimo metodą.
– Paaiškinkite konkrečiau.
– ES savo narių socialinės politikos griežtai nereglamentuoja. Visos šalys šioje srityje bendradarbiauja savanoriškai. Atviram koordinavimo metodui pirmiausia būdingas lankstumas, be to, jo laikytis neprivaloma. Taigi valstybės bendradarbiaudamos mokosi viena iš kitos, susitaria dėl bendrų socialinės politikos tikslų bei rodiklių jiems matuoti. Pagal šiuos kriterijus kiekviena šalis parengia nacionalinius veiksmų planus. Pas mus šis planas vadinasi
„Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijos 2006-2008 m.”, jį parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Mūsų projekto tikslas ir yra šio nacionalinio veiksmų plano, kuris yra susijęs su socialinės atskirties ir skurdo mažinimu, išviešinimas.
– Kokiomis formomis reikšis projekto vykdytojų veikla?
– Pirmiausia informacija bus pateikiama žiniasklaidoje, kad žmonės žinotų apie projekto egzistavimą. Taip pat bus informuojamos savivaldos institucijos – merai, seniūnai, bendruomenių atstovai.
Penkiuose Lietuvos rajonuose dirbsime su vietos žmonėmis, vietos interesų grupių atstovais. Mėginsime sukurti nedideles vietos strategijas ieškodami būdų, kaip galima būtų mažinti tą socialinę atkirtį ir skurdą panaudojant mūsų valstybėje esančias lėšas. Bandysime skatinti žmones rimtai pažiūrėti, kaip yra leidžiami valstybės pinigai skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti. Pirmiausia ir ieškosime grupių, kurios yra patekusios į skurdo ir atskirties spąstus arba joms gresia tie dalykai.
Pamėginsime pritaikyti atviro koordinavimo metodą Lietuvoje, skatinsime, kad patys vietos žmonės, padedami specialistų, parengtų siūlymus, kaip gerinti susidariusią situaciją.
– Ar nenutiks taip, kad projektas su savo kilniais tikslais taip ir liks tiks popierinis?
– Projekto komanda nusiteikusi dirbti rimtai. Esame viską griežtai suplanavę, ketiname pasinaudoti ir kitais resursais, vieną projektą „pastiprinti” kitu. Be to, juk teks atsiskaityti ir projekto rėmėjams.
Medžiaga parengta bendradarbiaujant su Europos Komisijos remiamu projektu, kurio partneris yra „Lietuvos žinios”