Ispanijos viešojo maitinimo įstaigose – tylių permainų metas. Tradicija palikti arbatpinigių palengva nueina į praeitį.
Koks klausimas iškyla turistui, pirmą kartą pietaujančiam nepažįstamoje šalyje? Jūs atspėjote. Ar čia įprasta palikti arbatpinigių? O jei įprasta, tai kiek?
Dabar Ispanijos svečiai gali nesijaudinti – padavėjas nesusirauks, jei klientas ant lėkštutės su atnešta sąskaita nepaliks nė vieno cento.
„Prieš dvidešimt metų tokią situaciją buvo sunku įsivaizduoti. Šykščius klientus restoranuose padavėjai tiesiog pažindavo iš veido.
Ir, pasitaikius progai, atitinkamai aptarnaudavo”, – pasakoja padavėjas ir bufetininkas, daug metų dirbę Ispanijos viešojo maitinimo įstaigose, o dabar išėję į pensiją.
„Aštuntąjį dešimtmetį Benidorme aš turėjau nedidelę kavinukę. Tais laikais kurorte buvo pilna vokiečių, švedų, prancūzų – ispanai poilsiui dar nebuvo užsidirbę.
Tarifai buvo tvirti, nors ir nerašyti. Mūsų įstaigoje arbatpinigiai sudarydavo maždaug 5 procentus sąskaitos. O restoranuose tai galėjo būti net 20 proc.
Klientai net nebandydavo susižerti į piniginę visos grąžos – smulkių pinigėlių, kuriuos padavėjas atnešdavo lėkštutėje”, – prisimena pagyvenęs ispanas.
Šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius poilsis Ispanijos kurortuose kainuodavo labai pigiai.
Beje, aptarnaujančio personalo atlyginimai būdavo labai kuklūs. Dėkingi turistai, atvykę iš Europos šalių, negailėdavo arbatpinigių.
Barų ir restoranų šeimininkai savo darbuotojus įspėdavo, kad šie gaus nedidelę algą, bet užtat užsidirbs „iš šalies” – arbatpinigių sąskaita.
Taip ir būdavo. Įdomu, kad dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, tradicijos palikti padavėjui arbatpinigių beveik nebėra, o personalo, dirbančio viešojo maitinimo įstaigose, algos taip ir liko minimalios.
Kodėl taip atsitiko? Negi dabartinius klientus apėmė masinio šykštumo manija?
Ispanijos vartotojų konfederacijos narių nuomone, pirmąjį ir skaudžiausią smūgį arbatpinigiams smogė į Ispaniją atėjęs euras.
Iš pradžių žmonės turėjo priprasti prie restoranų sąskaitų naująja valiuta – juk nepatogu išsitraukti iš kišenės kalkuliatorių ir bandyti visų lankytojų akivaizdoje išsiaiškinti, ar brangiai teko mokėti už valgius ir gėrimus.
Vėliau paaiškėjo, kad, įvedus eurą, išaugo kainos, ir klientai „įsižeidė”.
Nedaugeliui šaudavo į galvą palikti arbatpinigių, supratus, kad puodelis kavos atėjus eurui, palyginti su kainomis pesetais, pabrango vidutiniškai 70 proc.
Senai tradicijai pakenkė ir išpopuliarėjusios kreditinės kortelės.
„Plastikinės” sąskaitos išstūmė lėkštutę, ant kurios būdavo priimta palikti arbatpinigių – tam tikrą grąžos likutį.
Beje, vietos padavėjai teigia, kad kai kuriuose restoranuose svečiai, dažniausiai britai, paimdami kortelę nuo tos pačios lėkštutės arba kai kuriuose restoranuose iš gražios dėžutės, vis dar ištraukia iš kišenių vieną kitą eurą grynaisiais.
Ispanijos vartotojų konfederacijoje minimas dar vienas veiksnys, kuris, atrodo, galutinai pražudys tradiciją palikti arbatpinigių.
Ispanijos restoranų klientai mano, kad pastaraisiais metais aptarnavimas pablogėjo.
Aptarnavimo srities profesionalų vis mažėja, o barmenų ir padavėjų rengimo centrai jau seniai nebesurenka kontingento.
Per 20 proc. aptarnaujančiojo personalo – imigrantai, kuriems už darbą mokama nedaug. Vadinasi, iš jų daug nepareikalausi…
Vos per keletą metų situacija pasikeitė iš esmės, ir dabar nebe turistai, o patys ispanai bando atgaivinti arbatpinigius.
O užsieniečiai labai greit suprato: Ispanijoje arbatpinigiai duodami ne visada, taigi nėra labai populiarūs. Tad ar verta tuštinti piniginę?