Paskutiniai Senųjų ir pirmieji Naujųjų metų mėnesiai, bent jau Lietuvoje – Scarlett Johansson mėnesiai. Kino teatrų repertuaruose – trys jos filmai: jau rodomas „Sensacija”, šio savaitgalio premjera – „Prestižas” ir po kelių savaičių pasirodysiantis „Juodoji orchidėja”.
Į kino istoriją S.Johansson turėtų įeiti kaip viena jauniausių stulbinančią karjerą pasiekusių aktorių. Pradėjusi vaidinti nuo dešimties metų netruko išgarsėti. Dabar, būdama vos 21, įkvepia garsius kino režisierius. Woody Allenas ją vadina savo mūza. Sakoma, kad W.Allenas žavisi jaunosios kolegės humoro jausmu ir tai viena iš jų draugystės priežasčių.
– Prieš metus pasirodžiusį filmą „Lemiamas taškas” W.Allenas režisavo. „Sensacijoje” – jūs jau vaidinate kartu.
– Turėjome progos pasišaipyti vienas iš kito, į vaidybą įvelti šiek tiek žaidimo. Jam jau seniau sakiau, kad norėčiau kartu vaidinti, nes W.Alleną vertinu ne tik kaip autorių, režisierių, bet ir kaip aktorių. Jis irgi prisipažino apie tai svajojęs. Tad pradėjome galvoti apie „Sensaciją”. Šiame filme atskleidžiamas realybės sudėtingumas.
Filmavimas praėjo labai įdomiai. Reikėjo išmokti vaidinti su šiuo režisieriumi, kabėti jam ir nesijuokti. Bet išmokau. Kiek sunkiau sekėsi Hughui Jackmanui, kuris prapliupdavo isterišku juoku kiekvienoje scenoje. Tuomet Woody atsisukdavo į jį ir sakydavo: „Gali būti, kad atrodau kaip visiškas idiotas. Bet gi negražu iš manęs šaipytis. Nemaniau, kad esu toks juokingas.”
– Šiame filme jūsų herojai nedaug kalba. Kaip patiko toks vaidmuo?
– Apie tai nė nesusimąsčiau. Tačiau nuo vaikystės turiu gerą atmintį, tad išmokti žodžius, tiesiog puslapių puslapius, man nėra problema. Kita vertus, geriau nieko nesakyti, nei kalbėti, kas, tavo manymu, visai nereikšminga arba netinka vaidmeniui.
– Daug kas šį filmą vertina kaip W.Alleno renesansą, dėl kurio jis laikinai persikėlė į Londoną, palikdamas savo mylimą Niujorką. Ar ir jūs jautėte kai ką ypatingo, kai kūrėte „Sensaciją”?
– Skaitant scenarijų, o vėliau žiūrint ir patį filmą man labiausiai patiko tai, kad „Sensacijoje” galima įžvelgti klasikinių W.Alleno komedijų motyvų: yra meilės intriga, paslaptinga žmogžudystė. Visa tai priverčia prisiminti Šerloką Holmsą.
Kartu visi mėgavomės vasaros darbu Londone. Tai metropolis, kuriame niekada nesijauti vienas.
Tačiau aš vis tiek lieku ištikima Niujorkui, kuris, mano manymu, yra gražiausias miestas pasaulyje.
– Kaip jaučiatės padariusi puikią karjerą būdama tokia jauna?
– Manau, man paprasčiausiai labai sekėsi ir sekasi. Juk filmavausi ir tada, kai kiti kentė kritinį paauglystės laikotarpį. Būdama 17 filmavausi juostoje „Pasiklydę vertime” ir nuo tada visą save skiriu tik aktorės karjerai. Nesakau, kad mokslai man – antroje vietoje, bet visada žavėjausi viskuo, kas susiję su kinu, todėl nusprendžia save jam ir atiduoti.
– Per tuos metus, kai esate kino ekrane, dirbote su daugybe garsių režisierių. Ar įsivaizduojate, jog kada nors galėsite pereiti į kitą kameros pusę?
– Taip, labai norėčiau. Kartais net skaitydama scenarijų įsivaizduoju, jog tai aš viskam vadovauju ir kuriu filmą. Norėčiau režisuoti ir padėti atsiskleisti kitiems aktoriams. Tačiau reikia pripažinti, kad šioje industrijoje jaunai moteriai būtų labai sunku. Juk mane visi ir telaiko jaunute aktore. Esu apie tai kalbėjusi su šios srities profesionalais, jie sakė, kad aktoriai yra patys prasčiausi režisieriai. Tad tikrai, ar sugebėčiau pasiekti Clinto Eastwoodo, Roberto Redfordo ir kitų lygį? Gal, bet tai dar tolima ateitis.
– Dviejų paskutinių filmų – „Prestižas” ir „Juodoji orchidėja” veiksmas – vyksta kitoje epochoje. Ar tai trukdė dirbti?
– Specialiai tam nesiruošiau ir neieškojau informacijos apie praėjusius amžius. „Juodajai orchidėjai” užteko perskaityti knygą, pagal kurią pastatytas filmas, ir aš jau turėjau pakankamai medžiagos. „Prestiže” kalbama apie XIX-XX amžių sandūrą. Iki filmo turėjau ne daug žinių apie to meto moteris, gyvenimo būdą, magijos ir iliuzijų svarbą bei to meto Londoną, kuriame vyksta veiksmas.
Sunkiausia vaidinant praeitį būtent ir yra ieškoti informacijos, nes niekada tiksliai nežinai, ko prireiks.
– Kaip jūs pati jaučiatės būdama vos 21 ir tokia garsi?
– Niekada nemąstau apie savo įžymumą, nebent kas nors priverčia. Pavyzdžiui, pietaujant ima fotografuoti mane mobiliaisiais telefonais. Kartais pasitaiko sutikti tikrai nemalonių žmonių. Asmeniškai aš niekada nieko nefotografuočiau neatsiklausus. Kai kas mano, kad jie tai gali daryti, tarsi aktoriai būtų negyvos filmų afišos. Tiesa, Niujorke rečiausiai su tuo susiduriu. Žmonės čia supratingi, todėl, man regis, būtent dėl to daugelis aktorių čia ir įsikuria.