Žmonių troškimas praturtėti – amžinas ir begalinis

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sparčiai plinta mada apsiginklavus moderniais prietaisais ieškoti lobių

Kai sėdau į bičiulio gamtininko Jono automobilį, viskas atrodė kaip visada, kai mudu traukdavome į gamtą. Tik šįsyk mano draugas paslaptingai šypsojosi. „Kažką malonaus prisimena”, – pamaniau ir nutylėjau – gerų prisiminimų trukdyti negalima.

Visą kelią Jonas tylėjo, o kai pasiekėme mažą pelkaitę girioje, kurią aplankyti planavome, sustabdęs automobilį kažkoks iškilmingas nužygiavo prie bagažinės. Išsitraukęs keistą daiktą, užsimaukšlino ant galvos ausines ir nupėdino pelkės link. Aš – paskui.

Atkišęs tą tarsi kastuvą, draugas slinko per pelkę ir ūmai stabtelėjo. „Yra!” – sušuko. „Kas yra?” – nesupratau. Bičiulis nusimovė ausines ir atkišo man. Užsidėjęs įsiklausiau – gaudė. „Čia yra geležies. Balų rūdos, – oriai pranešė draugas. – Prisimeni? Praėjusį kartą netoliese radome šlako ir nesupratome, iš kur jis. Matyt, mūsų protėviai iš šios pelkės kasdavo rūdą ir lydydavo iš jo geležį”.

Pasirodo, šis prietaisas – metalo ieškiklis. Bičiulis nusipirko jį už keletą šimtų litų ir stačia galva paniro į naują hobį – lobių ieškojimą. „Madinga, naudinga ir sveika, -aiškino jis naujojo pomėgio privalumus, – užuot be tikslo slampinėjus po gamtą, gali surasti įdomių senovinių daiktų, jei pasiseks – netgi lobį”.

Trečias – nereikalingas

Mano draugas kol kas apsiriboja pelkių tyrimais, didesniems nuotykiams aiškina dar nepasirengęs, o ir jo įsigytasis metalo ieškiklis „silpnas”. „Užsisakiau per internetą Jungtinėse Amerikos Valstijose geresnį. Va tada tai paieškosiu”, – trina rankas žmogus.

Pilkapių, kuriuose palaidoti mūsų protėviai ir proprotėviai, jis tikina neliesiąs, tačiau jau pasikalbėjo su pažįstamu antikvaru, kuris patvirtino, jog, nors archeologiniais radiniais prekiauti yra draudžiama, bet iš patikimų žmonių jis vieną kitą radinį nuperkąs.

„Tas antikvaras pasakojo pažįstąs „digerį” (lobių ieškotoją – F.Ž.), kurio aparatūra kainuoja ne vieną tūkstantį dolerių. Jis ieško lobių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, neseniai buvo Ukrainoje. Darbavosi jie ten keliese ir aptiko tiek aukso, kad nustėro. Bet netrukus džiaugsmą pakeitė grėsminga tyla, ir mūsiškis suprato, jog jam laikas dingti. Jis stvėrė savo įrankį ir parlėkė namo”, – stebėjosi bičiulis.

Jo nuomone, ir Lietuvoje įmanoma taip praturtėti – juk mūsų šalis ne vieną šimtmetį buvo tarsi pereinamas kiemas: keitėsi valdžios, santvarkos, okupantai, todėl žmonėms neretai vertingesnius daiktus tekdavę užkasti į žemę, užmūryti sienose ar kitaip slėpti.

Ieškojo vikingų aukso

„Juodųjų archeologų” veikla Lietuvoje auga kaip ant mielių. Visiškai neseniai jie apniko Paluobės piliakalnį prie Ylakaičių kaimo (Skuodo r.). Netoli šio piliakalnio gyvenantis ūkininkas pastebėjo, jog ant kalno darbuojasi ekskavatorius. Žmogus pranešė Skuodo rajono savivaldybei. Atvažiavęs paminklotvarkininkas Henrikas Vaitkevičius svečių jau neišvydo, bet išrausta buvo trečdalis piliakalnio. „Ko gero, „digeriai” kažką rado – antraip būtų rausę ir toliau”, – įtaria paminklotvarkininkas.

Legenda byloja, jog prieš tūkstantį metų per šias vietas keliavo aukso prisiplėšę vikingai. Juos užpuolusi kažkokia baisi liga ir jie pradėję mirti. Grobį – keletą statinių aukso – vikingai užkasę greta tame piliakalnyje palaidoto savo vado. Archeologų nuomone, ši legenda turi pagrindą: iš tiesų IX amžiaus viduryje prie Luobos upelio, dabartinėje Skuodo rajono teritorijoje, vikingai buvo užgrobę Apuolės pilį.

Paluobės piliakalnis buvo kasinėtas ir prieš keletą metų. Tada pavyko sulaikyti vietos gyventoją, kurį buvo pasamdę kasti žemę „digeriai”. O netoli stūksantis Girdenių piliakalnis prieš porą dešimtmečių ekskavatoriais ir buldozeriais buvo visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus – jame ieškota švedų aukso. Šį darbą organizavo tuometis vietos kolūkio agronomas. Tačiau lobio tada nerasta.

Prieš trejetą metų „kapų plėšikai” nusiaubė nemažai pilkapių Rytų Lietuvoje – Ignalinos, Molėtų, Anykščių, Zarasų rajonuose. Buvo iškasinėta kelios dešiomtys pilkapių, padarytą žalą archeologai vertina puse milijono litų.

Vieną iš niekadėjų pavyko sučiupti jau kitame šalies pakraštyje – jis kasinėjo pilkapį Šilalės rajone. Vietos gyventojai pranešė policijai. Ji per kratą lobių ieškotojo namuose aptiko iš Rytų Lietuvos pilkapynų iškastų archeologinių radinių. Tačiau baudžiamosios atsakomybės „digeriams” pavyko išvengti.

Padeda ir degtinė

Tarp „digerių” netrūksta ir tokių nuotykių ieškotojų, koks yra mano bičiulis gamtininkas, ir kolekcininkų, ir net profesionalių archeologų, tačiau daugiausia tai – besitikintys ūmai pralobti aferistai. Vieni jų iškastus archeologinius radinius parduoda kolekcininkams (ypač tai populiaru sostinės Profsąjungų rūmuose įsikūrusio Kolekcininkų klubo senienų turguje), kiti išgabena į užsienio šalis, treti kaupia savas kolekcijas.

Pasak Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) prie Kultūros ministerijos vyriausiojo inspektoriaus, Kultūros vertybių apsaugos skyriaus vedėjo Rimanto Kraujalio, oficialus „digerių” skaičius mūsų šalyje nežinomas, tačiau manoma, jog jų yra ne mažiau kaip keletas šimtų. Daugelis susibūrę į nelegalius klubus ir laikosi griežtos konspiracijos – bendrauja internetu, naujokus į savo gretas priima tik tada, kai juos rekomenduoja kiti klubo nariai.

„Tačiau tai ir juos pačius vargina, be to, jie puikiai žino, kad jų veikla draudžiama, todėl norėtų kaip nors legalizuotis. Reikėtų mums drauge su šalies Archeologų sąjunga užmegzti su jais glaudesnius ryšius, nes bendradarbiauti vis dėlto reikia – juk šitie žmonės aptinka mūsų šalies istorijai ir kultūrai svarbių vertybių”, – svarstė Kraujalis.

„Juodieji archeologai” – „specializuojasi”: vieni ieško senų monetų, kiti – senų namų apyvokos rakandų, treti – karinių trofėjų. Bene pelningiausios yra senos monetos: už tokį radinį galima uždirbti ir keletą tūkstančių litų. Ieškodami aukso ir juvelyrinių dirbinių, „juodieji” kartais netgi išniekina kapines.

Lobių ieškoma dažniausiai savaitgaliais. Išvykoms kuopščiai pasirengiama – išstudijuojami seni ir šių laikų žemėlapiai, apsimetus etnografais, ekspedicijų dalyviais ar žurnalistais apklausiami vietos žmonės, o kad pokalbis vyktų sklandžiau, neretai iš kišenės išsitraukiamas degtinės butelis. Pasivaišinę vietos žmonės ne tik papasakoja vertingų legendų ir prisiminimų, bet ir pasisiūlo talkinti per paieškas. Belieka pradėti darbuotis jų nurodytose vietose su metalo detektoriais.

Klaidina butelių kamščiai

Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius jau daugiau kaip dešimtį metų tyrinėja baltų religiją ir mitologiją, senąsias mūsų protėvių šventvietes, jų laidoseną.

Vaitkevičiui su „digeriais” susitikti teko ne kartą – tiek su jais pačiais, tiek su jų barbariškos veiklos pėdsakais: duobėmis pilkapiuose ir piliakalniuose, išmėtytais palaidotų žmonių kaulais, tad mokslininkas ramiai kalbėti apie savo „kolegas” negali.

„Laimė, daugelis tų lobių ieškotojų yra sutelkę dėmesį į tas vietas, kur kadaise stovėjo dvarų rūmai, smuklės, turtingų žmonių sodybos, ir ieško jų keliaudami palei upelius, senuosius kelius, kryžkeles. Kai kurie „digeriai” disponuoja gerais XIX amžiaus žemėlapiais, todėl tiksliai nustato tas vietas, kurios juos domina. Piliakalniai ir pilkapiai daugelio „digerių” nedomina – jiems reikia aukso, sidabro. Tačiau pasitaiko kasinėjančiųjų ir pilkapiuose”, – pasakojo Vaitkevičius.

Šiuolaikiniai metalo ieškikliai įgalina aptikti metalo net ir giliai žemėje, sienose bei kitose vietose. Pasak Vaitkevičiaus, „digerių” naudojami ieškikliai tobulinami, kad praneštų apie spalvotuosius metalus.

„Geri detektoriai dabar yra tokie modernūs, kad primena kompiuterį. Patys brangiausieji signalizuoja net apie mažytes aukso, sidabro ar kitų spalvotųjų metalų monetas, o geležies „nerodo” – šis metalas „digeriams” menkai vertingas. Tačiau ieškiklių tobulintojai kol kas nesugalvojo, kaip išvengti pranešimų apie žemėje rūdijančius alaus butelių kamštelius”, – juokavo archeologas.

Tyko ir sprogmenys

Jis pranašavo, jog „digerių” dar daugės. „Išradus metalo detektorius, lobių ieškojimas tapo ne tik kraują kaitinantis, bet ir lengvas užsiėmimas: nebereikia, kaip anksčiau, kasti daugybės tranšėjų – pamosikavai ieškikliu, ir smeik kastuvą ten, kur jis parodo”, – sakė mokslininkas.

Jo nuomone, galime išgirsti dar ne apie vieną rastą didelį lobį. „Lietuvoje jų slypi nemažai. Kiek geriau „digerių” ištyrinėtos tik Vilniaus, Kauno ir Panevėžio apylinkės, o nuošaliose vietose, pavyzdžiui, Žemaitijoje, vertingų radinių netrūksta”, – svarstė Vaitkevičius.

Ne be reikalo „juodieji archeologai” dabar važiuoja kasinėti senųjų kuršių kapų – šie yra turtingesni negu pilkapiai Rytų Lietuvoje ar kitose mūsų šalies vietose. Tačiau aptikti kuršių plokštinius kapus nelengva, nes, skirtingai negu pilkapius, kuršių kapus neženklina žemės kauburėliai.

Vis dėlto kai kuriems „digeriams” pasiseka. Antai sidabro antkaklių, sagių, karolių ir kitų papuošalų buvo aptikta Skandinavijoje vykusiame aukcione. Supratę, kad jie lietuviškos kilmės, skandinavų mokslininkai pranešė kolegoms lietuviams. Paaiškėjo, jog šie kuršių dirbiniai buvo nelegaliai iškasti Vakarų Lietuvos Bandužių senkapiuose.

Tiesa, kai kurie plėšikai padus nusvyla tiesiogine prasme – žemėje glūdi ne tik lobių, bet ir sprogmenų. Neseniai „digeriai” ištisą jų arsenalą buvo aptikę girioje Kaišiadorių rajone.

Rėčio skylės – didelės

Lobių ieškojimas ir prekyba šiais radiniais sparčiai plinta ir visame pasaulyje, ypač Rusijoje bei Skandinavijos šalyse.

Mažiau patyrę pirkliai šias vertybes bando parduoti antikavariatams ir muziejams, o šio verslo specialistai prekiauja per internetines lobių ieškotojų svetaines, pavyzdžiui, tokias, kaip rusų www.kladoiskatel.ru. Analogiškų portalų Rusijoje yra šimtai.

Vokietijoje neseniai surengtame tarptautiniame seminare svarstyta, kaip kovoti su šia problema, tačiau efektyvių receptų nepateikta. Lietuvoje organizuojami kursai muitininkams, kriminalistams, KVAD ir Policijos departamentas pasirašė Kilnojamųjų kultūros ir meno vertybių vagysčių prevencijos planą. Teisėsaugininkai tikina neretai sulaikantys meno vertybių kolekcijas, vežamas ir į užsienį iš Lietuvos, ir iš Rusijos į Vakarus per mūsų šalį.

Tačiau faktai rodo, jog pro pareigūnų rėtį pralįsti nesunku. Antai KVAD gavo pranešimą iš Oslo mokslininkų (Norvegija), kad to miesto universitete gali būti lietuviškų archeologinių radinių. Kai Lietuvos ekspertai apžiūrėjo to universiteto muziejų, įsitikino, jog dauguma ten esančių radinių – lietuviškos kilmės.

Radiniai priklauso valstybei

Tiems, kurie perskaitę šį rašinį užsidegs, kaip mano bičiulis, ieškoti lobių, Kraujalis patartų pirma paskaityti Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, kuriame nurodyta: „Visos žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose bei statiniuose arba jų dalyse rastos kilnojamosios kultūros vertybės, kurių savininkas negali būti nustatytas arba pagal įstatymą yra netekęs teisės į jas, pereina valstybės nuosavybėn”.

Civilinis kodeksas įspėja, jog prieš kasinėjant privačiose žemėse reikia gauti tų žemių savininkų leidimą. „O ir valstybės žemėje be leidimo kasinėti draudžiama – reikia apie tai pranešti apskrities viršininko administracijai”, – sakė kultūros vertybių apsaugos vyriausiasis inspektorius Kraujalis.

Jei atliekant statybos ar kitokius darbus aptinkama archeologinių radinių, valdytojai ar darbus atliekantys asmenys apie tai privalo pranešti savivaldybės paveldosaugos padaliniui, o šis informuoja KVAD.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas draudžia

moksliniam pažinimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje be institucijos, atsakingos už apsaugą, sutikimo atidengti netirtas saugomas dalis ar elementus, atkasti netirtus pastatų rūsius, atidaryti laidojimo kriptas ar rūsius, atidengti ir judinti archeologinius sluoksnius, naudoti metalo, elektroninius ar kitokius ieškiklius.

Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei neteisėtais veiksmais saugomame objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas. Pateikti žalos atlyginimo ieškinį įgaliotas KVAD.

Telieka belstis į sąžinę

Tačiau „baltasis archeologas”, mokslų daktaras Vaitkevičius šiuos valdiškų įstaigų pagrūmojimus vertina skeptiškai. „Svarbiausia – mūsų šalyje neuždrausta ne profesionalams archeologams nei turėti metalo detektorių, nei juo naudotis, o, pavyzdžiui, draudžiama eiliniams žmonėms ne tik naudoti, bet ir turėti elektros žūklės aparatą”, – sako jis.

Be to, draudimas naudoti elektroninius ieškiklius galioja ne visur, o tik „moksliniam pažinimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje”. O, pavyzdžiui, Švedijoje metalo ieškiklius apskritai naudoti uždrausta, Vokietijoje jais dirbti gali tik specialiai mokyti valstybės tarnautojai.

„Anksčiau mūsų šalyje buvo privaloma metalo ieškiklius bent registruoti. Aišku, to mažai kas paisė, tačiau dabar neliko ir šio įpareigojimo”, – apgailestavo archeologas Vaitkevičius. Todėl dabar, jo nuomone, vienintelis kelias – sukandus dantis draugauti su „digeriais”, bandant paveikti jų sąžinę.

Žiniasklaida neseniai pranešė, jog Čilės lobių ieškotojai spėja Ramiojo vandenyno Robinzono Kruzo saloje aptikę milžinišką piratų lobį – beveik tūkstantį tonų aukso, sidabro ir kitokių brangenybių, kurių vertė apie 10 milijardų JAV dolerių.

Lietuvoje tokių klondaikų vargu ar yra, tačiau žmonių noras ūmai praturtėti buvo, yra ir bus begalinis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Žmonių troškimas praturtėti – amžinas ir begalinis"

  1. minde

    ne esme praturteti.turini ngai praleidi laika ir koki pfeningi trasu sugrausta randi

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.