Klaipėdietis parašiutizmo instruktorius Robertas Rezgevičius, žiemą pristigęs darbo, atsivertė žemėlapį, idant vėl išsirinktų kokią šalį, kur galėtų pasižvalgyti ir užsidirbt pinigų. Pardavęs savąjį parašiutą, išvyko į Airiją.
Per dvejus metus, praleistus viename mažų šios šalies kaimų, keliautojas nepraleido progos pasigėrėti keltiškais kryžiais, tūkstantmečiais vienuolynais ir pilimis bei pažino airiško mentaliteto vingrybes.
Fermos ir „pabai”
„Svetur iš tikrųjų nelengva ieškoti darbo, ir iš pradžių man nutiko, kaip ir daugeliui atvykėlių; darbdaviai nesumokėjo atlyginimo už viename studentų miestelyje dengtą stogą”, – pasakojo Robertas. Pagaliau įsidarbino mažame kaimelyje staliumi – baldžiumi, ir pirmasis būstas paliko neišdildomą įspūdį: šalo gal dviejų šimtų metų senumo name akmeninėmis sienomis, šeimininkas vietoje indų pasiūlė sriubą srėbti… iš puodo dangčio, o žlugtą skalbti rankomis. „Dabar daugelis buitinių nesusipratimų kelia juoką, o tada kainavo daug nervų. Bet įtikau šeimininkui, ir jis leido pasikviesti daugiau lietuvių, tad patogesnio būsto nuoma nuo tol dalinausi su draugais ir giminėmis”, – sakė jis.
Persikėlus į tūkstančio gyventojų miestelį, kur daugiausia gyveno fermeriai, uodė neišdildomą avių ir galvijų tvartų „aromatą”, triūsė viršvalandžius ir stebėjosi, kaip tokiame mažame miestelyje išsilaiko bent dvylika „pabų”. „Yra toks trumpas anekdotas: „Praėjo airis pro pabą”… Dauguma airių minta vien sumuštiniais, todėl jie stebėjosi, kad į darbą atsinešu iš vakaro pasigamintą patiekalą pietums. „Pabuose” iš esmės vien tik geriama, geriausiu atveju tau pasiūlys traškučių, tačiau linksminasi airiai išties įspūdingai. Jie itin draugiški, bendruomeniški, ir atėjūną, žengiantį gatve, šnekina, domisi jo sveikata, vaišina. Airiai daug šoka, moterys ten irgi skalsiai išgeria. Na, jos nebūtinai storos neišvaizdžios rudaplaukės, tačiau, tiesą pasakius, mano akis atsigavo tik grįžus gimtinėn”, – pasakojo Robertas.
Visur gerai, kur mūsų nėra…
„Airijoje leidžiamame lietuviškame laikraštyje net buvo skiltis, kas patinka atvykėliams šioje šalyje, o kas ne. Tai visiems patiko gamta, kad už vandenį nereikia mokėti, o užkliuvo prastas susisiekimas autobusais ar traukiniais, „kartoninės” sienos, kai girdisi, kas ką veikia visame name, tai, kad nėra karšto ir šalto vandens maišyklės. Na, ne veltui airiai važinėja kita kelio puse – tai irgi atspindi tam tikras airių mąstysenos vingrybes. Beje, jie stebėjosi, kai papasakojau, kad Lietuvoje naudojame spygliuotas žiemines padangas, ir klausė, ant ko laikosi tie spygliai. Stengiausi suteikti kuo daugiau informacijos apie Lietuvą. Beje, šviesiausi Airijos protai ir darbščiausi proletarai taip pat yra emigravę Amerikon ar Anglijon. Greit lioviausi stebėjęsis, kodėl visų lietuvių, atvykusių čia su šeimomis, vaikai – mokyklose nepralenkiami pirmūnai. Ir daugeliu atžvilgių mes lenkiame airius”, – sakė jis. Gyvenimo ritmas Airijoje atrodė kur kas lėtesnis, ir Robertas tik iš nuogirdų žinojo, jog šalies šiaurėje vyksta neramumai tarp protestantų ir katalikų.
„Toks pastebėjimas. Airijoje kelios tautiečių šeimos spaudžiasi viename būste, taupo maistą, keičiasi vaizdajuostėmis ir susitelkia alų gerti namuose, užuot švaistęsi „pabuose” ir žinoma, dirba iš širdies. Jeigu taip gyventume Lietuvoje, kurioje per pastaruosius metus ekonominė situacija pagerėjo, mums nereikėtų laimės ieškoti svetur. Bet man buvo skaudu, kad daugelis pabaltijiečių, regis, Airijoje užstrigo ilgam, pasiėmė paskolas būstui”, – sako vyras.
Po šalį
„Na, o Dublinas, kuriame man teko keletą savaičių pagyventi, nedaug skiriasi nuo kitų pasaulio didmiesčių. Jis taip pat virtęs tautų katilu, tik smagu, jog gatvėse žmonės visiškai atsipalaidavę ir teikia laisvę savo aprangai bei išvaizdai, tai yra šie dalykai neatspindi jų socialinio statuso. Merginos Dubline, kaip ir pas mus, ir žiemą vaikšto nuogomis bambomis, be kojinių, įsispyrusios į basutes.
Įdomu tai, jog Airijos policija neturi ginklų, juos turi tik specbūriai, ir man teko stebėti tokį incidentą gatvėje, kaip apsupę plėšiamą įstaigą, pareigūnai laukia pastiprinimo”, – sako Robertas. Jis džiaugėsi Dubline svečiavęsis pas vaikystės draugą, su kuriuo viename orkestre griežė violončelėmis, į lietuvių parapiją išsiųstą kunigą Egidijų Arnašių, kuriam net padėjo surinkti mišių aukas. Su juo ir pakeliavo po gražiuosius krašto kalnynus, tūkstantmečius vienuolynus, matė gražiausius ežerus, krioklius, pilaites ir stulbinamus akmenynų luitus, tarnavusius religiniam kultui, archaiškas observatorijas bei keltų druidų šventyklas.