Gydytojams tenka ilgai ir sudėtingai dirbti psichologiškai rengiant ligonius transplantacijai
Žmogus nesąmoningai priešinasi tam, kad jo kūne atsiras svetimas organas. Net ir labai sunkūs ligoniai, žinodami, kad tik organo persodinimas gali išgelbėti gyvybę, dvejoja, o kai kurie laukia iki paskutinės minutės tikėdamiesi stebuklo ir be transplantacijos.
Tai lemia ne tik su šiomis sudėtingomis operacijomis susijusi rizika, komplikacijų pavojai, bet ir įvairūs kiti nuogąstavimai, nežinia. Kliūtimi tampa net religiniai įsitikinimai. Kuriami įvairūs mitai. Dėl to medikams tenka įdėti daug pastangų, kad psichologiškai parengtų recipientus svetimo žmogaus organo persodinimui.
Viltis miršta paskutinė
Rolandas Ž., susirgęs kepenų ciroze, į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos skyrių pateko prieš pusantrų metų sunkios būklės. Gydytojams pavyko ją pagerinti, tačiau tik laikinai. Taikyti visi galimi gydymo variantai nebuvo efektyvūs, todėl po pusmečio ligoniui pasiūlyta ryžtis kepenų persodinimui.
„Prieš dvejus metus buvau išgyvenęs šoką, kai išgirdau ligos diagnozę. Juk esu dar jaunas, jaučiausi visiškai gerai, o čia staiga – tokia žinia. Nė karto nebuvau rimtai sirgęs, tik pastaruoju metu svoris buvo pradėjęs kristi. Neįtariau, kad tai sunkios ligos požymis”, – pasakoja Rolandas.
Ne mažesnį šoką jam sukėlė ir medikų verdiktas, kad būtina kepenų transplantacija. „Ir dvejojau, ir baiminausi, bet supratau, kad liga nepagydoma. Gydytojai man viską paaiškino, įtikino, kad tai vienintelė galimybė išgyventi, nes į parduotuvę nenueisi, kai jau bus visai blogai, ir naujų kepenų nenusipirksi. Tad kas beliko? Sutikau, mane įrašė į eilę. Tiesą sakant, širdyje netikėjau, kad sulauksiu donoro, todėl per daug nesijaudinau”, – prisimena ligonis.
Prabėgus vos kiek daugiau nei pusmečiui jis sulaukė skambučio: atsirado tinkamas donoras. Tada užklupo nerimas. „Bet pagalvojau, kad tai – likimo dovana, nes turi atitikti kraujo grupė, kiti parametrai. Tikėjau, kad viskas bus gerai, nors operacija sudėtinga. Ji buvo sėkminga. Praėjo du mėnesiai po transplantacijos, jaučiuosi gerai. Aišku, ne visų valgių galėjau ragauti prie šventinio stalo, bet vien tai, kad galiu būti kartu su šeima – didžiausia šventė”, – sakė Rolandas.
Kai mirtis kvėpuoja į nugarą, daugelis abejonių, susijusių su rizika, operacijos sudėtingumu tarsi savaime išnyksta. Jau nekalbant apie nuogąstavimus, kad persodinus kito žmogaus organą gali įgyti kokių nors jo savybių.
Jausmai liko tokie patys
Tai gali patvirtinti jonaviškė Nijolė Špakauskienė, kuriai širdis transplantuota šį pavasarį. „Kai man prieš pusantrų metų medikai pirmą kartą pasakė apie transplantaciją, patyriau šoką. Išėjusi iš poliklinikos įlipau į mašiną, atsirėmiau į vairą ir verkiau. Galvojau, ne, nenoriu. Bet silpnėjant sveikatai, kai nebegalėjau lipti laiptais, beveik visą laiką dusau, su ta mintimi susitaikiau. Suvokiau, kad tai – vienintelis mano šansas”, – pasakoja N.Špakauskienė.
Prieš pat operaciją ji, kaip ne vienas operuojamas ligonis, pagalvojo, kad gali ir neatsibusti. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. „Be to, kai žinai, kad yra dešimt laukiančių donoro širdies, o ji atitenka tau, ne kitam, negali dvejoti. Labai svarbu, kad ligonis pasitikėtų medikais, jų profesionalumu, tada kankins mažiau abejonių”, – sako Nijolė.
Sužinojus, kad jai bus persodinta jauno rusakalbio vyriškio širdis, į galvą buvo užklydę įvairių minčių. Ir draugai, artimieji pusiau juokais, pusiau rimtai jau po operacijos ne kartą teiravosi, ar nejaučianti kokių keistų pojūčių.
„Kiekvieną dieną pagalvoju, kad mano krūtinėje plaka kito žmogaus širdis, bet tai ir viskas. Tikrai niekas daugiau nepasikeitė, myliu tuos, kuriuos mylėjau anksčiau, esu tokia, kokia buvau. Juk man ne smegenis persodino, o širdį, kuri yra tik pompa, varinėjanti kraują”, – svarsto N.Špakauskienė.
Baimės akys didelės
„Dalis ligonių, sergančių sunkiomis kepenų ligomis, kuriuos gali išgelbėti tik kepenų transplantacija, jai ryžtasi sunkiai”, – tikina Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vyriausioji specialistė ambulatorinei pagalbai gydytoja gastroenterologė Jolita Jakutienė. Ji pastebi, jog daugiausiai dvejonių kyla dėl informacijos trūkumo.
„Ligoniams trūksta žinių. Jie suvokia, kad tai labai sudėtinga operacija, tačiau būna nelengva paaiškinti, jog mūsų medikai yra pakankamai kvalifikuoti, patyrę, todėl nesėkmių rizika nėra didelė. Siekdami suteikti daugiau žinių organizuojame konferencijas, kuriose kalba specialistai, taip pat ligoniai, pergyvenę transplantaciją”, – aiškina gydytoja.
„Su pacientu tenka daug kalbėtis apie tai, kas jam gresia neatlikus transplantacijos. Tai būna keblu, ypač jei jis neblogai jaučiasi ir jam atrodo, kad dar gali pasveikti gydydamasis vaistais ar procedūromis. Tačiau tyrimai rodo, kad kitos galimybės jau išsemtos, medikams tai akivaizdu, o ligonis vis dar turi vilties”, – pasakoja J.Jakutienė.
Įtakos turi ir paciento amžius, ir išsilavinimas. Jaunesni, mokslus baigę žmonės paprastai labiau pasitiki medikais, labiau domisi savo liga, todėl realiau suvokia galimybes pasveikti ir organų persodinimo būtinybę. Taip pat ir tai, kad gydytojai jos nesiūlo be reikalo, o tik tuomet, kai nebėra kitos išeities.
Pasak pašnekovės, kai kuriems sergantiesiems būna sunku suprasti, kodėl transplantacijai reikia ryžtis iš anksto. Lietuvoje dar labai trūksta donorų, ligoniams tenka ilgai laukti eilėje. Kuo anksčiau jie apsisprendžia, tuo didesnė tikimybė, kad greičiau atsiras tinkamas donoras ir operacija bus atlikta laiku.
Dar blogiau, kai žmogus kaitalioja nuomonę. Kai būklė pablogėja, jis duoda sutikimą transplantacijai ir net reikalauja kuo greičiau ją atlikti. „Ne vienas pacientas atsisakė transplantacijos, kai liga buvo kiek atsitraukusi. Paskui, jai paūmėjus, norėjo operuotis, bet neatsirado tinkančio donoro. Tokie atvejai mums, gydytojams, labai skaudūs. Žinai, kad žmogų gali išgelbėti, bet nesugebi jo įtikinti”, – apgailestauja gydytoja.
Dar viena problema ta, kad ligoniai nori žinoti, kieno organą jie gaus, kokio žmogaus, kas jam buvo atsitikę, kad staiga mirė. „Deja, šiuo atveju įstatymai yra labai griežti, konfidencialumas turi būti išsaugotas, suteikiama tik bendra informacija”, – tikina J.Jakutienė.
Šiais metais Santariškių klinikose atliktos 4 kepenų transplantacijos. Iš jų 3 buvo sėkmingos, ligoniai jaučiasi gerai, optimistiškos ir gydytojų prognozės. Viena operacija nepavyko dėl sudėtingų komplikacijų. Lietuvoje po kepenų transplantacijų ligonių išgyvenamumas siekia 75 proc. Tai labai geras rodiklis.
Trukdo religiniai įsitikinimai
Dar daugiau abejonių, ar ryžtis transplantacijai, patiria sergantieji sunkiomis inkstų ligomis. Nors dializė yra labai varginanti procedūra, bet dializuodamasis žmogus gali pragyventi pakankamai ilgai ir visai neblogai jaustis, aiškina Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dializių ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėja Rasa Dobrovolskienė.
„Kai kuriems pacientams, nors mes ir patariame persodinti inkstus, sunku apsispręsti. Dažniausiai jie bijo pačios operacijos, geriau jau sutinka dializuotis. Kita grupė labai to nori, bet neleidžia tam tikros indikacijos – senyvas amžius, gretutinės ligos. Jie pyksta, net siūlo mums už tai pinigus”, – sako gydytoja.
R.Dobrovolskienės teigimu, nors inkstas – ne širdis, vis dėlto esama baimių, kad žmogui bus persodintas svetimas organas. Ligoniai kur kas mažiau jaudinasi ir lengviau apsisprendžia, kai jiems randamas tinkamas persodinti šeimos nario ar kito giminaičio inkstas. Tokiais atvejais ir transplantacijos rezultatai geresni, mažesnė atmetimo reakcijos tikimybė.
Inkstų transplantacijas atliekantys medikai taip pat susiduria su situacijomis, kai ligoniai geriau pasijutę ima ir persigalvoja ar nori atidėti operaciją. „Būna apmaudu, kai ligonis, kuriam praneši, kad yra donoras, atsako: aš dabar negaliu, neturiu laiko, kaime bulves kasu. Arba, sako, oras geras, atostogauju, gal kada nors vėliau”, – komentuoja skyriaus vedėja.
Kai kada transplantacijos ligoniai atsisako dėl religinių įsitikinimų. R.Dobrovolskienei neseniai teko gydyti Jehovos liudytojų religinei bendruomenei priklausantį pacientą. Jis sutiko su tuo, kad jam būtų persodintas inkstas, kadangi tai buvo artimo giminaičio dovanotas. Tačiau po transplantacijos ligoniui buvo būtina procedūra – plazmaforezė, kurios metu perpilami donorų kraujo komponentai. Jis kategoriškai jos atsisakė, nes tai prieštarauja tikėjimui.
„Pastaraisiais metais auga ligonių pasitikėjimas medikais, tad nors daliai ir kyla įvairių psichologinių problemų, susijusių su transplantacija, jas pavyksta bendromis jėgomis įveikti”, – sako gydytoja.
Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos docentas Saulius Miniauskas pripažįsta, kad psichologiškai rengiant recipientus transplantacijai prireikia nemažai subtilumo, įžvalgos. „Iš pradžių, išgirdęs, kad vienintelis šansas išgyventi yra transplantacija, dažnas būna šokiruotas. Apsispręsti nebūna lengva. Paprastai į pagalbą mums ateina paūmėjusi liga. Kai širdis nebeatlieka savo funkcijų, žmogus ima dusti eidamas, miegodamas, tai ir susitaiko su širdies persodinimu”, – aiškina gydytojas.
Nacionalinio audinių ir organų transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu širdies transplantacijų laukia 24 sunkūs ligoniai, kompleksinės širdies ir plaučių – 8, kepenų – 19, inkstų – net 320. Šiais metais persodinti 53 inkstai, 10 širdžių, 3 kepenys. Iš viso nuo 1999 metų persodintos 43 širdys.
Išgalvotos istorijos ir mitai
Užsienio spaudoje galima rasti daug straipsnių apie žmonių, kuriems buvo transplantuota širdis, patyrimus. Tarp jų yra ir labai šokiruojančių. Ar tai išsigalvojimai, sensacijų ieškojimas ten, kur jų nėra, nuomonės skiriasi. Medicinos mokslas dar nepasirengęs priimti teorijų, kuriose kalbama apie tai, ką atsimena mūsų ląstelės, ar iš tiesų protas ir materija, kūnas ir emocijos egzistuoja kiekvienas sau.
Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamame žurnale aprašomas atvejis, kuomet metų amžiaus vaikui persodinta kiek vyresnio nuskendusio berniuko širdis. Po kurio laiko recipientas ėmė jausti vienos kūno pusės silpnumo simptomus, tarsi būtų lengvai paralyžiuotas. Vėliau paaiškėjo, kad tokią negalią iš tiesų turėjo donoras.
Pagyvenusiam kaukaziečiui persodinus jauno afrikiečio širdį jis po kurio laiko savo nuostabai pamėgo klasikinę muziką. Pasidomėjęs sužinojo, kad jo donoras buvo muzikantas ir žuvo avarijoje, spausdamas prie krūtinės smuiką. Dar vienas vyras po širdies transplantacijos staiga pakeitė valgymo įpročius – prisivalgęs pajusdavo kaltės jausmą. Jam buvo persodinta paauglės balerinos, kuri nuolatos jaudinosi dėl kūno linijų, širdis.
Tačiau bene plačiausiai nuskambėjo Silvijos Kler istorija. Ši moteris apie savo išgyvenimus po kompleksinės širdies ir plaučių transplantacijos išleido knygą. Buvusi šokėja joje rašo, kad po operacijos netikėtai pajuto potraukį alui ir vištienos kepsneliams, nors anksčiau jų niekuomet nemėgo. Ji išsiaiškino, kad vaikinas, kurio širdis jai atiteko, žūdamas turėjo jų kišenėje.
Mergaitei persodinus nužudytos bendraamžės širdį ji ėmė sapnuoti košmarus. Netgi prireikė psichiatro pagalbos. Tačiau pagal jos nupieštą portretą buvo surastas žudikas. Taip pat pasakojamos istorijos, kaip moteriai persodinus vyriškio širdį ėmė patikti moterys, kaip recipientų žodyne atsirasdavo iki tol nevartotų posakių, kurie buvo mėgstami jų donorų.
Docentas S.Miniauskas mano, kad šios istorijos – išgalvotos, o ne pagrįstos realiais išgyvenimais. „Mokslininkams iki šiol nepavyko surasti jokių tikrų duomenų, galinčių tokius atvejus patvirtinti, todėl manau, kad jos – išgalvotos, juokinga ir graudu, kai jų klausaisi”, – tikina pašnekovas.
Paklaustas, ar tikrai visiškai vis vien, kokia donoro ir recipiento lytis, amžius ir panašiai, kardiochirurgas teigia, kad, nors statistiškai tai nėra patvirtinta, transplantacijų rezultatai būna prastesni, jei moteriai persodinama vyro širdis ar atvirkščiai. Tos pačios lyties širdies transplantacijos duoda geresnius rezultatus.
„Kalbant apie recipiento amžiaus skirtumus taip pat yra tam tikrų niuansų, tačiau jie yra labai logiški ir jokia mistika čia nė nekvepia,- tikina S.Miniauskas. – Aišku, kad vaikams persodiname tik vaikų širdis, skirtumas gali būti ne didesnis nei 1 – 2 metai. Tačiau tai lemia fizinės savybės. Suaugusių recipientų ir donorų amžiaus skirtumai įtakos neturi. Donorai negali būti vyresni nei 50 metų, tačiau kartais šiai taisyklei nusižengiama, nes donorų labai trūksta”.
J.Jakutienė taip pat tikina, kad lytis persodinant kepenis neturi jokios reikšmės. Taip pat ir donoro bei recipiento amžius. „Kepenų dydis svarbus, kad nes kiltų keblumų didelių gabaritų kepenis įsodinant į smulkesnį kūną. Reikia parinkti panašaus fizinio sudėjimo donorą”, – aiškina gydytoja.