Onkologine liga serganti moteris energijos turi daugiau už daugelį sveikų žmonių
Rima Sperskienė žino receptą, kaip išgyventi užklupus diagnozei „vėžys”. Su tuo receptu nereikia skubėti į vaistinę, nereikia pakloti nė cento. „Reikia norėti gyventi”, – sakė aktyvi moteris, į onkologinių ligonių sąrašus įrašyta prieš 13 metų. Kaunietė prieš kelias dienas už entuziazmą ir rūpestį kitais tokiais pačiais ligoniais apdovanota „Gerumo plyta”.
Negalėjo susišukuoti
„Nemėgstu garbės. Nereikalingas dalykas”, – nesureikšmino apdovanojimo R.Sperskienė. Kodėl? Nes, pasak jos, visi tikriausiai norėtų daryti gerus darbus, tik ne visiems pavyksta. „Kai kurie gal ir pritingi”, – svarstė moteris. Tačiau ji pati – tikrai ne iš tingiųjų ir namisėdų. „Nėra dienos, kad neišeičiau iš namų”, – sakė R.Sperskienė.
Onkologiniams ligoniams į pagalbą ji eina jau dešimt metų, nuo pat Kauno apskrities moterų sveikatos draugijos „Alma” įsikūrimo. „Kauno dienoje” radau skelbimą apie kažkokį susirinkimą. Pamaniau, kad būtų įdomu nueiti. Buvau mėgėja visur eiti, dalyvauti”, – pasakojo R.Sperskienė. Iki to laiko ji jau trejus metus sirgo onkologine liga, o firma, kurioje dirbo, bankrutavo.
„Tada nebuvo jokios informacijos, kaip elgtis po operacijos. Išleido ir ligoninės, ir viskas. Negalėjau pakelti rankos. Kaip susišukuoti? Gerai, kad buvo, kas pataria, kad reikia mankšteles daryti. Dabar gydytojai po operacijos iš karto paskiria mankštą, masažus, perukų duoda, o anksčiau…” – prisiminė moteris.
Nepanašios į ligones
Kaip dabar jaučiasi, kai po operacijos praėjo 13 metų? „Gerai, o ką? Atsikeliu ir einu. Svarbiausia – nedejuoti. Kai nusivaikštau per dieną, grįžtu, krentu ir miegu kaip kūdikis. Man miegas – vaistas”, – sakė R.Sperskienė.
Šiandien ji iki pietų darbuosis Kauno onkologijos ligoninėje. „Alma” ten turi savo kabinetą, kuriame moralinę pagalbą gali rasti visos moterys, į ligoninę atėjusios tik konsultacijai ar čia jau gydomos. „Mūsų kabinetas yra prie bufeto – įsikūrėme labai geroje vietoje, – nusišypsojo R.Sperskienė. – Dirbam nuo ryto iki pietų, bet dažnai būnam ir ilgiau.”
Į kabinetą užsuka diagnozės į kampą įspeistos moterys. Kartais pagalbos ateinama prašyti savo palatos kaimynėms. „Sako, ateikit, jai negera, jaudinasi. Bijo, kad ilgai negyvens. Bet kai pasikalbi, baimė ištirpsta. Moterys pas mus pabūna, pasišneka ir ima švytėti akys. Kokiais žodžiais guodžiu? Sakau, pasižiūrėk į mus visas. Ar bent viena jų panaši į ligonę? Atėję į mūsų susirinkimą pamatysite – sėdi tokios pačios ligonės ir visos laimingos. Gydytojas Stankevičius sakydavo: kaip jums galima neįgalumo grupę duoti? Viena už kitą gražesnės”, – šypsojosi R.Sperskienė.
Teko rodyti randus
Kartais ir žodžių neužtenka, kad galima gyventi ir su tokia liga. R.Sperskienė prisiminė, kad draugijos narėms yra tekę rodyti po operacijų likusius randus. To reikėjo, kad guodžiamos moterys patikėtų, jog almietės apie viltį gyventi, būti laimingoms kalba turėdamos rimtą pagrindą. „Netiki, kad tiek daug patyrus išgyvenama”, – sakė R.Sperskienė, savus randus slepianti nuo viso pasaulio. „O kam man ta užuojauta? Svarbiausia, kad mane suprastų namuose, kai prasčiau jaučiuosi ir tampu kaprizinga”, – sakė moteris.
Onkologinėms ligonėms sunkiausia būna po įvairių procedūrų, kurių metu nualinamas organizmas. Jos kartais kenčia ir dėl artimųjų dėmesio stokos. „Palieka vyrai. Grįžo viena moteris iš ligoninės, vyras sako: šaldytuvas pilnas, aš išeinu. Yra daug sergančių vienišų, daug jaunų moterų. Ką daryti, jei vyras palieka sergančią? Tegul eina. Vadinasi, nebuvo normalaus gyvenimo kartu, jei tik liga užkliuvo”, – įsitikinusi R.Sperskienė. Ji prisiminė atvejį, kai sergančią žmoną palikęs vyras mirė pirmiau už ją.
„Almos” kabinete galima ne tik išsikalbėti, užsimiršti linksmose vakaronėse, bet ir gauti naudingos informacijos. Dalis jos surašyta brošiūrose. Labiausiai R.Sperskienę stebina pirmą kartą į kabinetą atėjusių moterų klausimas: „Ką duosit?” Draugija nėra materialinės paramos klubas. Jo narės, bėdai esant, viena kitai padeda iš savų kišenių.
Pati kalta
Reikia save labai mylėti, prižiūrėti ir tikrintis. Taip teigė R.Sperskienė. Tačiau kažkada ji į šias taisykles žiūrėjo pro pirštus. „Per lakstymus nebuvo laiko. Pati kalta”, – sakė moteris. Ji į gydytojus kreipėsi tik tuomet, kai „auglys akis badė” ir jau buvo „matomas plika akimi”.
R.Sperskienė neprisimena, kada krūtyje pirmą kartą pastebėjo guzelį. „Per daug nekreipiau dėmesio. Svarbiausia, kad jo neskaudėjo”, – sakė kaunietė. Iš karto nustatė trečią ligos stadiją. „Tada niekaip nereagavau. Buvo uždelsto veikimo reakcija”, – prisiminė moteris.
Nusprendė nieko nelaukdama operuotis. „Labai nenorėjau švitintis. Mano mama keturiasdešimt devynerių metų mirė nuo gimdos vėžio. Ji svėrė šimtą kilogramų. Po švitinimų iš jos teliko pusė. Į mano paltą tilpdavo, – pasakojo moteris. – Bijojau, kad mane tokią smulkią tiesiog sudegins. Apsidžiaugiau, kai pasakė, kad švitinimo aparatas sugedo. Operuotis sutikau be šios procedūros.”
R.Sperskienė norėjo kuo greičiau išeiti iš ligoninės. Vienas gydytojų dėl to pyktelėjo ir pasakė: ir eik į darbą. „Sakau: ir eisiu. Darbas man – šventė”, – kalbėjo R.Sperskienė.
Mažai juda, daug valgo
„Moterys pasikliauja gydytojais ir chemija. Reikia ir sveiko gyvenimo būdo. Nepasakyčiau, kad aš labai jau sveikai gyvenu, bet nepersivalgau, valgau nedaug mėsos. Daug judu. Žmonės dabar mažai juda ir daug valgo”, – pastebėjo R.Sperskienė.
Du kartus per savaitę ji mankštinasi. Anksčiau dukart per savaitę lankė baseiną. Pasak moters, nebūtina prakaituoti nuo ryto iki vakaro sporto salėje. Ilgiau pavaikščiojus organizmas irgi išsijudina. Tačiau vandens procedūros – nepamainomos. „Būdavo, išlipu iš baseino, tai atrodo, kad galėčiau parskristi nuo Miško gatvės iki Partizanų”, – sakė kaunietė.
Ji įsitikinusi, kad būtina kuo nors užsiimti. „Blogiausia yra toms, kurios gyvena užsidariusios namuose”, – sakė moteris. Bankrutavus darbovietei R.Sperskienė be užsiėmimo nesėdėjo. Lankė mezgimo, siuvimo, konditerijos kursus, paskaitas „Žinijos” draugijoje. Moterų užimtumo centre, Vytauto Didžiojo universitete kėlė reabilitologės, socialinės darbuotojos kvalifikaciją.
„Dabar lankau Trečiojo amžiaus universitetą, truputį dirbu – skaičiuoju, o dar ir pamegzti reikia, į mankštą, į Onkologijos ligoninės „Almos” kabinetą”, – vardijo moteris.
Beje, už mankštą jai nereikia mokėti. „Ieškojau, ieškojau ir susiradau. Tik noro reikia”, – tikino R.Sperskienė. Tokiai aktyviai veiklai pritaria ir moters sutuoktinis. „Kartais jo klausiu, važiuot man ar likti namie. Sako, važiuok, važiuok”, – pasakojo R.Sperskienė.