Sako, kad senovėje buvę dideli vandenai. Ir žuvys išgalvojo giesmes. Nuo jų ir žmonės ėmę giedoti…
Ši lietuvių liaudies sakmė ir įkvėpė organizatorius etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje Smiltynėje vykstantį etnokultūros festivalį pavadinti tokiu vardu – „Žuvys išgalvojo giesmes”.
Liepos 2-ąją prasidėjęs Lietuvos jūrų muziejaus organizuojamas renginys, kiekvieną šio mėnesio šeštadienį kvietęs paklausyti žvejų ir pamario žemaičių dainų bei sakmių, pažiūrėti senųjų amatų, pažaisti ir pašokti, kulminaciją pasieks šį savaitgalį – per Jūros šventę.
Šiandien čia bus galima paskanauti tradicinių žuvies valgių, o vėliau paklausyti teatralizuoto koncerto „Vėjai ir milžinai”, dalyvauti liaudiškoje vakaronėje su folkloro ansambliais. Sekmadienį festivalio organizatoriai pakvies į žvejų amatų dieną ir vaidinimą „Pamario žemaičių vestuvės”, po kurių renginys bus uždarytas.
Festivalio sumanytoja Klaipėdos universiteto docentė, folkloro tyrinėtoja ir Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro folkloro ansamblio „Kuršių ainiai” įkūrėja Irena Nakienė šį festivalį vadina sena savo svajone.
„Sovietmečiu žvejo sodyboje beveik kiekvieną savaitgalį koncertuodavo folkloro kolektyvai. Nepriklausomybės laikais ši graži tradicija nutrūko, nutilo dainos žvejo sodyboje. O dabar atsirado galimybė prašyti įvairių fondų, remiančių etninę kultūrą, paramos. Aš ir pasiūliau šią idėją Lietuvos jūrų muziejui, o jie parašė projektą ir gavo finansavimą”, – atgimusiomis liaudies šventėmis džiaugėsi I. Nakienė.
Kodėl šiam festivaliui pasirinkote būtent Smiltynę?
Ta žvejo sodyba yra tokia unikali… Mums, lietuviams, būdinga tokia yda – nevertiname to, ką turime be galo gražaus ir unikalaus.
Koncertų čia nėra ko ir lyginti su lipimu ant griozdiškos scenos ar dainavimu ir šokiais ant asfalto. Ši vieta yra magiška, ir ne man vienai taip atrodo. Dainuodamas rugių dainą ant scenos negali pajusti tokio sąlyčio su gamta, koks buvo šioms dainoms gimstant – jos juk sukurtos einant apie rugių lauką. Taip ir su mūsų festivaliu – dainos apie žvejybą ir žvejų gyvenimą etnografinėje sodyboje įgauna visiškai kitokią prasmę. Šalia marios, plaukia laivai… Reikia pagirti Jūrų muziejų už labai gerą organizavimą ir padėkoti mūsų festivalio rėmėjams Kultūros ministerijai bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Kultūros skyriui. Tos popietės, kurios jau praėjo, buvo tikrai puikios, o pasisvečiavę kolektyvai laukia tokio renginio ir kitąmet. Beje, kolektyvus stengėmės kviesti iš vietovių, esančių prie vandens.
Didžiulė jūsų meilė liaudies dainoms ir lietuviškumui tikriausiai atėjo iš vaikystės?
Esu kilusi iš Žemaitijos, beveik nuo Tado Blindos pušies – iš Pervainių kaimo Telšių rajone. Mano mama turėjo šešis brolius, ir jie visi buvo muzikantai. Ir senelis buvo muzikantas. Tėvas grojo smuiku. Mūsų kaimas buvo labai uždaras. Šventadieniais jame visada skambėjo muzika ir dainos. Dar prisimenu, kad senelė mokydavo kieme – kaip dabar susirenkama alaus ar degtinės gerti, taip mes susirinkdavome, dabar sakytume, repetuoti. Grodavome ir dainuodavome sau. Tik liaudies dainas. Buvo dar toks įdomus dalykas – tame kaime caro laikais, spaudos draudimo metu buvo atkeldinta rusų stačiatikių. Labai gražiai visi bendravome. Senelės draugė, atsimenu, buvo vieno ruso mokytojo žmona. Taigi būdavo kapelija, reikėdavo trijų smuikų, o jei trūkdavo, rusai pasiimdavo balalaiką ir grodavo. Visiems labai patikdavo. Repertuaras, beje, būdavo tik lietuviškas.
Kada susidomėjote tautosaka?
Ją renku nuo 1960-ųjų. Mokiausi tokioje aplinkoje – kompozitorius Domas Andriulis skirdavo užduotį per žiemos ir vasaros atostogas surinkti ir užrašyti savo bei aplinkinių kaimų dainas. Nors Vilniuje mokydamasi ir rinkau liaudies dainas, toje srityje dar nedirbau. Liaudies kolektyvų tada net ir nebuvo, pirmieji ansambliai ėmė kurtis kokiais 1962-aisiais. Klaipėdoje apskritai pavėluotai – po karo pirmoji liaudies daina čia nuskambėjo tik 1971 metais. Etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršių ainiai” buvo įkurtas 1991-aisiais. Dabar jau porą metų aš jam nebevadovauju – perdaviau estafetę savo buvusiems studentams Jolitai Vozgirdienei ir Deividui Krutkevičiui.
Mano darbas šioje srityje prasidėjo 1965-aisiais dar Telšiuose. Turėjau tokį etnografinį ansamblį.
Ar sunku prakalbinti žmones, galinčius padainuoti senųjų dainų, papasakoti apie papročius? Atrodytų, ir sužinoti ką nors nauja dabar ne taip paprasta.
Kituose regionuose, ne Žemaitijoje, galima daugiau užrašyti netgi archajiškų dainų, šokių, papročių ir instrumentinės muzikos, o pas mus yra sudėtingiau. Tačiau vis tiek po kruopelytę, kaip restauruojant seną paveikslą, gali ką nors sudėlioti. Be abejonės, ir pačiam reikia turėti daug žinių.
Kodėl būtent Žemaitijoje rinkti tautosaką sunkiau?
Tokios istorinės aplinkybės. Šiame krašte daugiau ne liaudies dainos, bet liuteroniškos giesmės giedotos. Be to, Stalino įsakymu per karą šie gyventojai buvo deportuoti, jų gyvenamuosius namus užėmė iš kitų Lietuvos regionų atsikėlę žmonės. Vėliau kai kurie senbuviai sugrįžo ir rado savo namuose „ateivius”. Šie žmonės labai uždari.
Rinkdama tautosaką aš pirmiausiai, pavyzdžiui, Šilutėje, eidavau pas liuteronų kunigą, išsiaiškindavau, kur kokie įdomūs žmonės gyvena, o paskui, atėjusi pas juos ir pasilabinusi, sakydavau, kad esu čia su kunigo rekomendacijomis. Tada būdavo galima kai ką iš jų „ištraukti”.
Yra buvęs toks įdomus nutikimas. Buvome Kintuose tokioje stovykloje su „Kuršių ainiais”. Laisvu laiku aš ten rinkau tautosaką. Prieš dvi dienas susitariau, kad ateisiu pas vieną vietos gyventoją, bet atsitiko taip, kad nuėjau diena anksčiau. Nuėjau ryte, kokią devintą, o kalbėti baigėme tik apie septintą vakaro. Ji dainavo, pasakojo, išsakė man visą savo gyvenimą, traukė iš skrynių savo audinius – buvo labai gera audėja. O man išeinant pasakė, kad jei būčiau atėjusi rytoj sutartu laiku, nieko nebūčiau radusi… Buvo nutarusi su manimi nesusitikti. Šis faktas rodo, kad dainuoti liaudies dainas jiems buvo lyg ir nuodėmė.
Ar apskritai nesusidūrėte su skeptikais, kurie mano, jog tai, ką darote, nelabai reikalinga?
Ne. Sovietmečiu per folklorą buvo propaguojama lietuvybė, netgi tautinis identitetas. Tiesa, žodis „folkloras” tada buvo lyg keiksmažodis – jei jau dainuodavome autentišką liaudies dainą, būdavome meninė agitbrigada. Sovietmečiu turėjau daug kolektyvų, vos ne kas antrą mėnesį į televiziją važiuodavome. Tiesa, nors ir liaudies, dainos tuomet būdavo harmonizuotos, muziką ir šokius koreguodavo kompozitoriai ir choreografai.
Susidomėjimo liaudies kūryba banga buvo susijusi ir su Sąjūdžiu, bet yra ir toks dalykas – atkūrus nepriklausomybę visuomenei folkloras pasidarė tarsi nereikalingas. Dabar įsigalėjo šventasis popsas, šventasis kičas ir šventasis girtuokliavimas. Na, dar ir šventasis smurtas. Tik „keistuoliai priekvailiai” eina į folklorą, važinėja savo lėšomis į tarptautinius festivalius. Nors, žinoma, visiškai blogai nėra ir tas popsas – paklausykite, kokie probaltiški ritmai, kurie mums į kraują įaugę, skamba eiliuotose mūsų reklamose…
Giedrė Norvilaitė
„Vakarų ekspresas”