Paskutinį praėjusių metų koncertą Andrius Mamontovas su grupe skyrė palangiškiams ir klaipėdiečiams.
Kaip ir į kiekvieną Andriaus Mamontovo ir grupės pasirodymą, bilietai buvo parduoti gerokai iš anksto. Nedidelėje muzikos klubo „Vandenis” salėje vos tilpo beveik dvidešimt metų dainuojančio atlikėjo gerbėjai.
Dienraštis „Klaipėda” A.Mamontovo teiravosi apie šių metų planus, koncertus Amerikoje, naująjį jo projektą „Muzikinės mandalos” ir dar didesnio populiarumo šiemet sulaukusius muzikinius realybės šou.
– Pirmiausia, smalsu sužinoti, kada Jūsų gerbėjai galės dar kartą išgirsti naująjį projektą – „Muzikines mandalas”, kurias prieš Kalėdas pristatėte radijo stoties „Opus 3” eteryje?
– „Muzikinės mandalos” turėtų tapti labiau teatro projektu, kuriam šiuo metu ieškau finansavimo. Teatro todėl, kad tokiai nekomercinei muzikai pristatyti reikalinga kamerinė aplinka ir, ko gero, nedidelis žiūrovų ratas. Tai meditacinės muzikos projektas, skirtas išrankiai publikai.
– Kai klausiausi „mandalų” radijo eteryje, buvo sunku suvokti, kaip tokia elektroninė muzika gali būti atliekama „gyvai”…
– Tiesiog tą akimirką, eteryje, „gyvai”, dedu garsą ant garso, naudoju daug įrašinėjančių įrenginių vienu metu. „Gyvai” įrašinėju vienus garsus ant kito, naudoju savo balsą. Kiekvieną kartą išeina skirtingas, tarsi kitokių spalvų ir skirtingų faktūrų muzikinis audinys.
Tai tikrai nebus komercinis projektas. Dainos neskambės radijuje ir kažin, ar bus išleistos kompaktinėje plokštelėje. Pavadinkim tai paprastai – menai. Man įdomi tokia „ambient” stiliaus muzika. Nežinau, kiek įdomu ją klausyti, bet groti ją yra labai smagu. Kol kas ir nežinau, kuo virs šitas projektas, nes visa tai dar kūrimo procese. Įsivaizduoju nedidelę teatro salę, šokėjus, artistus…
– Užsiminėte, kad su tokia muzika eksperimentavote jau prieš trejus metus. Kada apskritai kilo ši idėja?
– Dėl to pirmasis bandymas ir įvyko alternatyvią muziką grojančios radijo stoties eteryje. Tarsi pats sau pasakiau, kad laikas išeiti į viešumą.
Sumanymas prasidėjo nuo to, kai kažkada panorau išnaudoti Tibete kuriamų smėlio mandalų tradiciją muzikoje. Tibetiečių kuriami spalvotų smėlio smiltelių paveikslai, sukuriami tik tam momentui, kada kuriami. Kai tik įspūdingi paveikslai sukuriami, jie sunaikinami – paleidžiami plaukti į upę.
Užtat „Muzikinės mandalos” – tai muzika, kuri neturi nei pradžios, nei galo. Aš noriu sukurti projektą, kurio net nebūtų prasmės įrašinėti. Noriu, kad šis projektas būtų lyg pasijungimas prie visuotinio muzikinio srauto, kuris eina per kiekvieną žmogų, o aš žmonėms galiu skirti tas intonacijas, kurios yra manyje. Ta muzika niekada nesikartos, jos nėra prasmės įrašinėti. Jos nuotaika priklauso ir nuo manęs paties, ir nuo mano aplinkos, ir nuo žmonių, kurie sėdi salėje.
Projektą palaimino ir Eimuntas Nekrošius, ši mano idėja jam pasirodė labai įdomi. Mes ieškojome ir ieškome finansavimo, o šiuo metu laukiame patvirtinimo, ar jis bus skirtas.
Be jokios abejonės, tai projektas, kuriam reikalingos investicijos, ir vargu, ar jos atsipirks. Lietuvoje yra nedaug muzikantų, kurie gali sau leisti imtis alternatyvių projektų, skirti tam laiko ir lėšų. Kadangi aš tokia galimybę turiu, noriu ją išnaudoti.
– Lapkritį ir gruodį daug koncertų surengėte Amerikoje. Kas klausėsi jūsų dainų už Atlanto?
– Grojau Amerikoje gyvenantiems lietuviams. Ten turiu didelį būrį gerbėjų, kurie nuo senų laikų klausosi mano muzikos. Svetur gyvena daugybė žmonių, kurie užaugo su „Fojė” dainomis, su mano dainomis, todėl mus visur labai šiltai sutiko. Be to, galėjome surengti gana didelį koncertinį turą – vienuolika koncertų.
Turo organizatoriai tikino, kad kol kas mažai Lietuvos dainininkų gali surengti tokį turnė.
– O kiek pagrįstos kalbos, kad pasirašėte gana sėkmingą sutartį su vienos garsios Amerikos firmos prodiuseriais?
– Taip ir yra, sutartį pasirašiau. Ir tiek. Tai tiesiog reiškia, kad kai sukursiu įdomią dainą anglų kalba, man nebereikės sukti galvos, kam ją pasiūlyti. Prodiuseris, su kuriuo pasirašiau kontraktą, siūlo muziką Holivudo filmams. Galbūt kada nors kuriame nors filme nuskambės ir mano daina ar melodija. Prieš tai esu kūręs dainų angliškai, bet vėliau tai neteko prasmės, nes lietuviams reikia lietuviškų dainų. Dabar ta prasmė vėl atsirado, tačiau įvykių neforsuoju, neverčiu savęs. Geriausios dainos gimsta, kai kuri, o ne kai „darai” dainą.
– Daugybę metų esate žinomas Lietuvos muzikantas, į jūsų koncertus bilietai visada parduodami iš anksto, tačiau, kai aš pati kam nors pasakau, kad man labai patinka Andriaus Mamontovo muzika, nuolat tenka aiškinti ir įrodinėti, kad nestovite vietoje, o muzika nuo „Fojė” laikų gerokai pasikeitė. Ar pats susiduriate su tokiu stereotipu?
– Ir tu, ir aš susiduriame su įprasta lietuviams savybe – reikšti nuomonę apie reiškinį, apie kurį nieko neišmanai. Kaip galima kalbėti apie apelsino skonį ir ką apie jį manai, jei nesi jo ragavęs? Arba kalbėti apie apelsino kvapą, uosčius tik bulvių lupenų? O lietuviai tai labai mėgsta. Matė mane vienoj televizijos laidoj, vieną dainą išgirdo per radiją ir jau dideli specialistai.
Aš pats girdžiu tik tų žmonių nuomonę, kurie yra išklausę bent tris mano paskutinius albumus ir buvę bent dviejuose „gyvuose” koncertuose”. Taip ir būna. Lietuvis turi „iš padebesų” jam primestą nuomonę, o pamatęs tikrąjį vaizdą, nebemoka pasakyti, ką apie tai mano. Mes net savo vaikų nemokome pasakyti tikrosios jų nuomonės arba jos negirdime. O žmones, turinčius savo matymą, gerbiu. Todėl ir nesmerkiu emigracijos. Išvažiavę svetur, pasižvalgę ar pagyvenę stipresnių tradicijų šalyse, neretai lietuviai ima kitaip matyti ir Lietuvoje vykstančius reiškinius.
– Artėja atrankos koncertai į „Eurovizijos” festivalį. „LT United” dalyvaus konkurso žiuri. Smalsu, ar šis projektas turės tąsą? Ar planuojate kažkokių įspūdingų pasirodymų šiais metais?
– Manau, kad „LT United” yra jau nueinantis projektas. Juk tai nuo pat pradžių buvo pokštas, kuris atnešė mums ir Lietuvai sėkmę. Nematau prasmės tą pokštą tęsti, tačiau niekada negali sakyti niekada. Todėl apie „LT United” galiu pasakyti, kaip tame animaciniame filmuke apie Karlsoną – „Jis išėjo, bet žadėjo kada nors sugrįžti”.
– Netrukus prasidės realybės šou „Dangus”. Praėjusiais metais jame dalyvavote, o šiemet? Kaip apskritai vertini populiariuosius muzikos šou?
– Muzikos tokiuose šou – mažiausiai ir tai tikrai nėra pats geriausias kelias tapti dainininku ar muzikantu. Pats matęs tokį šou iš vidaus, daugiau panašiame nebedalyvausiu. Tai atima per daug laiko, pastangų, o rezultatas – niekinis. Manau, kad nė vienas jaunas žmogus iš šou nelaimi. Jeigu kas ir laimi, tai tokio šou rengėjai bei rėmėjai. O televizija tik naudojasi jaunų žmonių svajonėmis ir iš to užsidirba.
Išėję iš šou, realiame gyvenime tokie dainininkai rizikuoja nebesusitvarkyti, nes jokie profesionalai šalia nestovės, nepadažys, neduos drabužių, choreografė nebepatars, kaip šokti.
Kadangi aš visą savo karjerą susikūriau pats, savo rankomis, niekas iš manęs tos patirties niekada neatims. O kai televizija tiek daug duoda naujokams, bet kada gali ir atimti tai, ką jie turi.
Vienintelis žmogus iš visų šou – Raselė iš „Dangaus”. Iškart po šou ji išvažiavo mokytis, o dabar jai dar reikėtų palaukti, kol visi užmirš, kad ji dalyvavo „Danguje”, o tada iš naujo pradėti savo karjerą.
– Kiekvienų metų pabaigoje ir pradžioje daugelis planuoja savo darbus ateičiai. Ar Jūs turite kokį nors planelį? Gal kelis jo punktus galima išduoti „Klaipėdos” skaitytojams?
– Nesilaikau jokių griežtų grafikų ar taisyklių. Tačiau tam tikras ateities kelio gaireles susidėlioju kiekvienų metų pabaigoje. Šiemet tikrai noriu kažkokia forma įgyvendinti „Muzikinių mandalų” projektą. Aišku, įrašinėsiu naujų dainų, koncertuosiu. Šiuo metu deruosi dėl vaidmenų dvie-juose lietuviškuose filmuose, tačiau kol kas nieko konkretaus negaliu atskleisti, kol šią informaciją paskelbs viešai.