Socialinės apsaugos ir darbo ministerija deklaruoja paramą neįgaliųjų integracijai į darbo rinką. Tačiau realybėje darbdaviai nelinkę įdarbinti neįgaliųjų. Priežastis – „popieriniai” įstatymai.
Uostamiestyje dirba tik viena socialinė įmonė, nors kituose didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune – jų yra gerokai daugiau. Klaipėdos neįgaliųjų verslo plėtros centro (NVPC) konsultantės Laura Šilinienė ir Neringa Venckienė pripažįsta, kad situacija nėra džiuginanti.
Vienintelė neįgaliųjų socialinės įmonės statusą Klaipėdoje turinti įmonė „Regseda”, įsikūrusi buvusiame aklųjų kombinate, užsiima metalo gaminių, kanceliarinių, kartono prekių, šiaudinių suvenyrų gamyba, tačiau, anot N. Venckienės, ji nepajėgi konkuruoti šiandienos rinkoje ir susiduria su produkcijos realizacijos problema.
UAB „Regseda” gaminiai – daugiausia rankų darbo, tad jų savikaina gerokai išauga, o realizuoti tenka pusvelčiui. Diegti naujas technologijas įmonė tiesiog neišgali.
Atbaido biurokratija
NVPC tikslas – skatinti neįgaliųjų verslumą, tačiau, kaip parodė pusmečio darbo rezultatai, ši sfera nėra patraukli.
„Neįgalieji bijo imtis verslo. Bankai neduoda jokių nuolaidų, reikalauja užstato, nors visos žmogaus pajamos – invalidumo pašalpa. Reikia turėti „super” gerą idėją ar verslo planą, kad nebijotum rizikuoti, o neįgaliam žmogui ir taip trūksta pasitikėjimo”, – sakė N. Venckienė.
Konsultantės pastebi – noro veikti yra, tačiau neįgalieji dažnai patys nežino, kuo norėtų užsiimti.
Daugelį norinčiųjų imtis verslo atbaido biurokratinės kliūtys, kurias įveikti ryžtasi vos vienas kitas. Anot konsultančių, daugelis neįgaliųjų, pamatę, kas jų laukia ir kokias kliūtis teks įveikti, nuleidžia rankas.
Neįgaliųjų iniciatyvai koją kiša ir įstatymų kolizijos. L. Šilinienė minėjo kuriozinį atvejį, kai pirmos grupės invalidumo grupę turintis įmonės savininkas yra priverstas dar mokėti privalomąjį sveikatos draudimą. Nors jei neužsiimtų verslu, draudimą jam mokėtų valstybė.
Užsienyje – prestižas
Pasak konsultančių, daugelyje užsienio šalių įmonių įdarbinti neįgalųjį yra prestižo reikalas. Pavyzdžiui, Vokietijoje neįgalaus žmogaus negalinti priimti įmonė moka tam tikrą mokestį į valstybės biudžetą. Pradėjusios veiklą socialinės įmonės Vokietijoje gauna labai dideles subsidijas infrastruktūrai, darbo užmokesčiams ir darbuotojams apmokyti, kad po penkerių metų galėtų konkuruoti darbo rinkoje. Suomijoje įdarbinant neįgaliuosius akcentuojamas ne įmonės pelnas, o neįgalių žmonių užimtumas.
Tuo tarpu Lietuvoje net panaikintas kvotų įstatymas, numatydavęs, kad 50 darbuotojų turinčioje įmonėje privalu įdarbinti 5 proc. neįgaliųjų. Priešingu atveju, būtų reikėję mokėti atitinkamą mokestį – 500-700 litų per metus.
Anot L. Šilinienės, įstatymas panaikintas, nes neatsirado kontroliuojančių institucijų. Tačiau jau tuomet pasigirsdavę darbdavių atsiliepimų, kad geriau mokės baudas nei sutiks priimti neįgalųjį. Anot darbdavių, neįgalių žmonių įdarbinimas kelia papildomų problemų, o realios naudos neduoda.
L. Šilinienei yra tekę girdėti, kad realizuojant neįgaliųjų gaminamą produkciją apie šį faktą prašoma nutylėti.
„Situacija keistųsi jei visų pirma pasikeistų valstybės požiūris”, – mano N. Venckienė. Anot jos, dabar ministerijų darbas integruojant neįgaliuosius į darbo rinką tėra popierinis, nutolęs nuo realybės.
Pavyzdžiui, viena iš valstybės teikiamų pagalbų – darbo užmokesčio subsidijos, kai darbuotojas gauna valandinį užmokestį. 20-40 proc. darbingumą turintis žmogus per dieną pajėgus dirbti 3-4 valandas, tad jo alga tesiekia vos 200-300 litų.
N. Venckienė pripažįsta, kad neįgaliųjų darbo našumas yra mažas, kaip ir pelnas, tad išsilaikyti tokiai įmonei – sudėtinga, o valstybės teikiama parama tik gražiai skamba, o realios naudos neduoda.
„Peršasi išvada, kad darbdaviui naudingiau priimti sveiką žmogų, galintį įmonei atnešti ir didesnį pelną”, – pripažino pokalbininkė.
Neįgalieji labiau motyvuoti
Individualios įmonės „Eurotela” savininkas bei direktorius Nerijus Briedis laikosi nepopuliaraus požiūrio. Jis mano, kad neįgalieji turi didesnę motyvaciją dirbti.
Jo vadovaujamojoje telemarketingo paslaugas teikiančioje įmonėje šiuo metu dirba 3-5 įvairią negalią turintys darbuotojai, kurie anksčiau buvo registruoti bedarbiai.
Rugsėjo pradžioje įkurtos įmonės savininkas neslepia, kad pradžia itin sunki – mokesčių įvairioms instancijoms daug, nors veikla tik įsibėgėja.
Anot N. Briedžio, pavyzdžiui, kuriant įmonę Anglijoje mokesčių inspektorius pats pasisiūlo padėti savininkui sutvarkyti dokumentus, nes sistema pritaikyta žmogui. Panaši situacija ir Airijoje. Realybė Lietuvoje gerokai skiriasi.
„Reikia sumokėti virš 600 litų „Sodrai”, pajamų mokestis – virš 100 litų… Norint laiku sutvarkyti dokumentus Darbo biržai reikėtų įdarbinti dar vieną žmogų pusei etato”, – tik dalį užgriuvusių rūpesčių nurodė savininkas.
Anot N. Briedžio, jei neturi vidinės energijos ir užsispyrimo, tada norisi viską mesti ir važiuoti dirbti į Airiją.
Pasak vadovo, mokesčių sistema Lietuvoje užgniaužia iniciatyvą, nors naujas įmones būtų galima atleisti nuo pajamų mokesčio bent pusmečiui, kol įsibėgės jos veikla.
Prieš tai dirbęs vadybininku N. Briedis per mėnesį uždirbdavo 3 000 litų algos, o dabar, dirbdamas įmonės vadovu, tiek turi atiduoti.
N. Briedį nustebino ir lietuvių psichologija – iš savo patirties įsitikino, kad geriau neminėti apie įmonėje dirbančius neįgalius žmones. Nors veiklos pradžioje 23 metų vadovas manė, jog tai įmonės pranašumas.
„Eurotelos” savininkas darbuotojais nesiskundžia. „Neįgalieji padaro mažiau, bet kokybiškiau. Iš kitų įmonių mes išsiskiriame kokybe ir žemesne paslaugų kaina”, – tikino direktorius.
Pasinaudojus Klaipėdos NVPC organizuotais kursais jam nebereikėjo investuoti į darbuotojų apmokymus.
Direktorius apgailestavo, kad Klaipėdoje nėra verslo inkubatoriaus. Vienas jo pranašumų – naujoms įmonėms teikiama parama. Anot N. Briedžio, dabar jam už kiekvieną darbo vietą tenka mokėti po 600 litų, o pasinaudojus verslo inkubatoriaus teikiama parama ši suma sumažėtų iki 130 litų.
Anot N. Briedžio, neįgaliųjų finansavimo sistema yra itin biurokratiška. Visgi jo bendrovė sieks socialinės įmonės statuso, kuris, kaip tikimasi, turėtų pagerinti padėtį.
Direktorius pripažįsta, kad jei reikėtų iš naujo steigti įmonę, gerai pagalvotų, ar verta.
Šnekintieji „Eurotelos” darbuotojai pasakojo, kad galimybė dirbti leidžia pamiršti savo bėdas ir teikia pasitenkinimą. Nors neslėpė, kad ankstesni bandymai įsidarbinti buvo nesėkmingi – darbdaviai vertina išorę, o ne sugebėjimus.