Kolekcionavimas yra tarsi liga: jeigu jau užsikrėtei, tai ilgam. Šį teiginį, ko gero, patvirtintų visi tie, kurie ką nors kolekcionuoja.
Vienos draudimo bendrovės atstovas ryšiams su visuomene Valdas Lopeta yra iš tų žmonių, kurie kolekcionuoja širdžiai ir akims mielus daiktus. Vaikino pomėgis – rinkti įvairius paršelius: didelius ir mažus, pliušinius ir medinius, plastikinius ir… žodžiu, visus tuos, kurie patraukia dėmesį.
„Savo „kiaulininkystės” verslą pradėjau dar mokydamasis vidurinėje mokykloje ir gana netikėtai. Gyvendami bendrabutyje kartą iš kaimynų gavome dovanų garsųjį J.Orvelo „Gyvulių ūkį”. Galbūt ši dovana ir neturėjo didesnės potekstės, bet mes greitai užsikrėtėme pagrindinių knygos veikėjų – kiaulių tematika. Kolegos greitai šią temą pamiršo, o aš užsikabinau. Kai manęs klausdavo, ko norėčiau dovanų, paprašydavau paršelio, – užburtas ratas greitai įsisuko. Draugai ir artimieji stengdavosi kiekviena svarbesne proga nudžiuginti mane vis naujais kolekcijos eksponatais”, – savo kolekcijos istoriją prisiminė V.Lopeta.
Šiuo metu vaikino kolekciją sudaro apie 400 paršelių. Jų galėtų būti ir daugiau, bet Valdas supranta, kad visų žaislinių paršelių pasaulyje neišpirksi, todėl į kolekciją patenka tik originalūs, turintys savą istoriją eksponatai.
Pirmąjį paršelį Valdui padovanojo viena draugė. Tai buvo jos pačios iš vaikiškos kojinės pasiūtas žaislas. Vėliau paršeliai pradėjo plaukti ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Draugai juos vežė iš Rusijos, Estijos, Švedijos, Anglijos…
„Tiesą sakant, planavau kolekciją plėsti tik dovanotais paršeliais, bet netrukus neatsispyriau pagundai ir pats pradėjau juos pirkti. Bene gausiausią kolekciją parsivežiau iš Kinijos. Mane tiesiog pribloškė, kiek daug ten įvairiausių paršelių. Vienoje žaislų parduotuvėje buvo net žmogaus dydžio eksponatas. Deja, mano kuprinė buvo per maža, vietos užteko tik mažesniems laimikiams”, – pasakojo V.Lopeta.
Kone keisčiausią eksponatą vaikinas įsigijo viešėdamas Ispanijoje. Tai kiaulė – dulkių siurblys. Į delną telpantis paršiukas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo ramus ir nuspėjamas. Vos paspaudus mygtuką jis pradeda ūžti ir traukti į knyslę dulkes.
Keliauti po užsienį mėgsta ne tik Valdas. Štai vienam jo kolekcijos nariui teko garbė pabūti Kaukazo kalnuose. Vaikino kolegė susiruošė į tolimą kelionę, tad Valdas nutarė padaryti jai staigmeną. „Įpakavau paršelį į laikraštį, įteikiau kolegei ir paprašiau, kad iki pat kopimo į kalnus pradžios šios dovanos neišvyniotų. Kai pagaliau atėjo laikas dovaną išpakuoti, jai tai buvo didelė staigmena, o paršeliui – smagi kelionė. Bent jau taip vėliau nusprendėme vartydami kelionės nuotraukas su viršukalnėse įsiamžinusiu mažuoju paršeliu”, – šypsojosi kolekcininkas.
Kad kiaulę galima auginti namie, jau įrodė ir užsienio įžymybių patirtis. Mažieji dekoratyviniai paršiukai populiarėja ir Lietuvoje. Valdas neabejoja, jog kada nors jo kolekcijoje atsiras gyvas eksponatas, o kol kas jam užtenka ir prancūzų buldogo, kuris tiek išvaizda, tiek ir skleidžiamais garsais primena paršelį.
„Ar norėčiau auginti gyvą paršelį? Žinoma, kad taip! Visada prieštarauju tiems, kurie mano, jog kiaulės yra nešvarūs ir negražūs gyvūnai. Patikėkite, ne kartą esu įsitikinęs, kad tai labai mieli ir draugiški gyvūnėliai. Beje, turbūt mažai kas žino, jog pakasius paršeliui prie ausies jam iš malonumo pakerta kojas, ir jis tiesiog kelioms sekundėms krinta ant žemės”, – tikino V.Lopeta.
Šiuo metu didžiausia viešųjų ryšių specialisto svajonė – surinkti visą kolekciją į vieną vietą. Mat kol kas didžioji dalis kolekcijos saugoma tėvų namuose, kita pusė gyvena vaikino bute, o patys svarbiausi ir širdžiai mieliausi eksponatai puikuojasi ant darbo stalo. Vaikinas tikino, kad pastarieji nuolat pakelia nuotaiką į kabinetą užsukusiems kolegoms.
SuperĄĄ