Paršeliais ir kiaulėmis vadinami lietuviai pašaipas dažniausiai nuleidžia juokais
Pagal kinų horoskopą ateinantieji metai – Kiaulės. Šiuos gyvūnus primenančias pavardes turintys lietuviai nesijaučia likimo nuskriausti, o pavardes keičia tik ištekančios merginos.
Iškrėtė kiaulystę dėstytojui
Lietuvoje yra po keliolika šeimų, turinčių pavardes Kiaulys, Paršelis, Kiauleikis, Kiaulėnas, Paršelėnas.
Kiauleikių pavardę išgarsino televizijos žurnalistė Liepa Kiauleikytė, apkaltinusi savo dėstytoją seksualiniu priekabiavimu bei kolekcininkas Leonas Adomas Kiauleikis, keletą metų bandantis įsiūlyti savo antikvarinių daiktų kolekciją Vilniui.
Žurnalistė Liepa Kiauleikytė jau tapo Rimkevičiene, nes neseniai ištekėjo. Beje, ši moteris iš tikrųjų turi du vardus – ji yra Eglė Liepa. Šiuo metu ji laukiasi vaikelio, matyt, todėl į telefono skambučius neatsakinėja.
Susidomėjo ir S.Daukantas
„Mano giminaičio metai. Vaikystėje visaip prasivardžiuodavo, o vėliau tai baigėsi”, – juokiasi 79 metų L.A.Kiauleikis.
Anot jo, visi Kiauleikiai Lietuvoje kilę „iš vieno kelmo”. „Apie tai rašė dar Simonas Daukantas savo dvitomyje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. Ten rašoma apie mūsų bendrą protėvį – Jokūbą Kiauleikį. S.Daukantas iš Telšių važiavo į Kretingos rajoną, netoli Darbėnų surasti tą Kiauleikį, kuris tuo metu buvo seniausias žemaitis. Jam tuo metu buvo 117 metų. Jis turėjo, atrodo, trylika vaikų, dauguma – vyrai”, – pasakojo L.A.Kiauleikis.
Jo tėvas Leopoldas Kiauleikis caro laikais dirbo geležinkelio žandarmerijoje karininku. „Prasidėjus I pasauliniam karui jis išvežė savo šeimą iš Liepojos į Kiniją. Ten gimė beveik visa mano giminė, keturios mano seserys. Tėvo šeima po karo grįžo į Palangą, įsikūrė Birutės alėjoje”, – sakė jis.
L.A.Kiauleikis domėjosi savo pavardės kilmės istorija. „Tarp Palangos ir Kretingos yra Kiauleikių kaimas, kuriame buvo grafo Tiškevičiaus kiaulidės. Baudžiavos laikais paprasti žmonės pavardžių neturėjo, tik pravardes. Tie, kurie dirbo kiaulių ūkyje, tapo Kiauleikiais, Kiaulėnais”, – savo versiją dėstė kolekcininkas. Dabar Kiauleikių kaime gyvena apie 110 žmonių, tačiau, kaip sakė seniūnas, Kiauleikių tarp jų nėra.
Pateko į skambias istorijas
L.A.Kiauleikis keletą metų piršo savo antikvarinius laikrodžius, baldus ir indus Vilniaus miestui, tačiau jam nebuvo pasiūlyta tinkamų patalpų. Dabar daiktus pardavinėja kolekcininko anūkas Adomas Kiauleikis. „Valdžia pasiūlo tai pašiūrę, tai pusrūsį. Tačiau reikia bent 200 kv. m ploto”, – sakė jis.
Spėjama, kad viena priežasčių, kodėl Vilniaus valdžia delsė priimti L.A.Kiauleikio dovaną, yra jo asmenybė. Prieš 16 metų pensininkas įkūrė laikraštį „Kranklys”, kuriame buvo kritikuojama valdžia ir Lietuvos nepriklausomybės siekis.
„Kol vadovavo Vytautas Landsbergis, dar buvo galima gyventi, nors visaip spaudė. Kai atėjo „brazauskininkai”, laikraštis buvo uždarytas per parą už tai, kad kritikavome komunistų elitą”, – sakė jis.
Pernai žiniasklaida paskelbė, kad Liustracijos komisija nustatė, jog L.A.Kiauleikis veikė kaip KGB agentas Vladas. Ypatingajame archyve nėra išlikusio jo raštiško pasižadėjimo bendradarbiauti su KGB, tačiau bendradarbiavimo faktą komisijai patvirtino buvęs KGB darbuotojas. Pats L.A.Kiauleikis neigia bendradarbiavęs su KGB ir kreipėsi į teismą.
Didžiuojasi pavarde
„Niekada nekeisčiau savo pavardės”, – teigė Kaune gyvenantis Valentinas Kiauleikis. Jam pritaria ir sūnus irgi Valentinas. „Bet dukra Jolanta skubėjo kuo greičiau pasikeisti pavardę, t.y. ištekėti”, – nusijuokė Birutė Kiauleikienė.
KTU Informatikos fakultete dirbantis docentas V.Kiauleikis sako pašaipų sulaukdavęs tik vaikystėje. „Bet tik pradinėse klasėse, kai buvau jautrus tokiems dalykams. Vėliau tapau klasės seniūno pavaduotoju, buvau toks, kurio kiti geriau neužkabindavo, todėl ir pravardės neturėjau”, – sakė jis. Vėliau, jau dirbdamas mokykloje ir universitete, nepajuto, kad auklėtiniai šaipytųsi iš jo pavardės. „Beje, mano mokytojas Kretingoje, dabar VDU profesorius yra Vytautas Šernas”, – prisiminė jis.
Tačiau pašnekovą užgavo, kai vienas žinomas žurnalistas kartą dėl pavardės pasišaipė iš jo giminaičio L.A.Kiauleikio. „Kai kitą kartą žurnalistui apie tai priminiau, jis vėl giminaitį pavadino kiaule. O iš televizoriaus ekranų jis taip gražiai kalba…”, – atsiduso V.Kiauleikis.
Pašaipų sunku išvengti
Nors V.Kiauleikis dirba kompiuterių katedroje, save vadina humanitaru. „Slapta svajojau tapti žurnalistu, netgi šiek tiek to mokiausi. Tačiau išėjęs į kariuomenę dirbau su skaičiavimo mašinomis. Paskui susidomėjau kompiuteriais. Visą gyvenimą dirbu su informacinėms technologijomis, tačiau kompiuteris man tik instrumentas, o ne profesija”, – sakė mokslininkas, kuris skaito paskaitas studentams, verslininkams, pats rengia projektus.
Jo sūnus Valentinas taip pat pamėgo kompiuterius. Jis įgijo meno dizaino specialybę, dabar studijuoja leidybos poligrafiją. Vaikinas prisipažino pradinėse klasėse taip pat sulaukdavęs pašaipų. „Vėliau vaikai susipranta, kad ne žmogus pavardę pasirenka”, – sakė V.Kiauleikis jaunesnysis.
Paršelis dirbo popieriaus fabrike
„Ar čia gyvena paršelis?” – kartais tokį klausimą ir vaikų kikenimą telefono ragelyje išgirsta kaunietis Vladas Gintautas Paršelis. „Žinoma, į tai nekreipiu dėmesio”, – sakė 79 metų vyras, bene vienintelis Kaune turintis tokią pavardę.
Jis daug metų gyveno Rusijoje. „Ten žinojo, ką reiškia pavardė. Į pasišaipymus visada atsakydavau, kad tai tikra lietuviška pavardė. Visą laiką sakiau, kad geriau būti paršeliu negu kiaule”, – juokiasi pašnekovas.
Jo vaikai ir anūkai gyvena Rusijoje. „Jie taip pat yra Paršeliai, žmonos – Paršelienės. Mano pirmoji žmona rusė taip pat buvo Paršelienė”, – šypsosi V.G.Paršelis.
Kelis dešimtmečius V.G.Paršelis dirbo popieriaus pramonėje, buvo tapęs vieno didžiausių Rusijoje – Kandapogos (Archangelsko sritis) popieriaus fabriko direktoriaus pavaduotoju. Ant šiame fabrike gaminto popieriaus dešimtmečius buvo spausdinami ir Lietuvos laikraščiai bei žurnalai, tarp jų – „Kauno diena”.
„Į Kareliją išvykau 1948 metais, tapęs popieriaus techniku. Nuo 1957 metų dirbau Kandapogos popieriaus kombinate. Pradėjau nuo mechaniko pareigų, baigiau – direktoriaus pavaduotoju. Ten dirbau iki 1975 metų”, – pasakojo kaunietis.
Tai buvo didžiulis fabrikas, kuriame per parą buvo pagaminama 1200 tonų popieriaus arba 60-70 traukinio vagonų. „Jis tiekdavo popierių Maskvai, Ukrainai, Lietuvai, užsieniui. Turėjau rūpintis, kad niekada nepritrūktų vagonų. Galėdavau skambinti tiesiai SSRS geležinkelio ministrui. Asmeniškai yra tekę bendrauti su Jurijumi Andropovu (buvęs TSKP generalinis sekretorius, KGB pirmininkas)”, – pasigyrė pašnekovas.
Butas sulaikė nuo Baltarusijos
Lietuvis Kandapogoje vedė rusę. „Su ja buvau atvykęs į Kauną, bet jai čia labai nepatiko ir nesutiko persikelti į Lietuvą. Grįžau į Lietuvą, kai mirė tėvas, liko viena mama, o jai reikėjo pagalbos. Vargais negalais išleido iš darbo, tačiau uždraudė dirbti popieriaus pramonėje. Taip buvo daromas spaudimas grįžti į Kandapogą”, – sakė V.G.Paršelis, kuris Lietuvoje vedė antrą kartą.
„Iš pradžių dirbau tėviškėje Anykščiuose, paskui – Utenoje statybos įmonėje. Tačiau Kauno popieriaus fabriko direktorius sutvarkė viską, kad galėčiau čia dirbti. Gavau pasiūlymą dirbti Baltarusijoje, kur Slonime man siūlė 4 kambarių butą. Kaune negalėjau tikėtis greitai gauti buto, tačiau tada jį gavau, kad neišvykčiau į Baltarusiją. Kaune gavau 2 kambarių butą – man daugiau ir nereikia”, – žvaliai pasakojo V.G.Paršelis. Jis Kaune fabrike dirbo iki 1999 metų, išėjo, kai sušlubavo sveikata.